Kukurūzų vajus, kurį Sovietų Sąjungoje skatino Nikita Chruščiovas
Praėjusio amžiaus viduryje Sovietų Sąjungoje kilo masinis entuziazmas dėl kukurūzų auginimo. Nikita Chruščiovas, tuometinis SSRS vadovas, buvo įsitikinęs, kad būtent ši kultūra galės išspręsti nuolatinius maisto tiekimo trūkumo klausimus. Tačiau ne visi sovietų respublikų vadovai pritarė šiai idėjai. Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus rado būdų, kaip apsaugoti vietos žemdirbystę nuo nerealių N. Chruščiovo planų.
1955 m. Nikita Chruščiovas, siekdamas padidinti maisto produktų gamybą, inicijavo plataus masto kukurūzų auginimo kampaniją. Sovietų žemdirbystė buvo reorganizuojama pagal amerikiečių patirtį – specialiai iš JAV buvo siunčiamos delegacijos mokytis, kaip efektyviau auginti šią kultūrą. Per kelis metus kukurūzų pasėlių plotai Sovietų Sąjungoje išaugo nuo 3,5 mln. iki 37 mln. hektarų.
Oficialioje propagandoje buvo teigiama, kad kukurūzai yra idealus maisto ir gyvulių šėrimo šaltinis. Moksliniai leidiniai, populiarioji spauda ir netgi mokykliniai vadovėliai skatino šalies „kukurūzaciją”. Konferencijose pats N. Chruščiovas užštikrintai skelbė, kad kukurūzai gali augti bet kokiomis klimato sąlygomis, tačiau realybė buvo kitokia – derlius daugelyje regionų buvo labai menkas. Sovietų žemės ūkio sistema neturėjo tinkamų sėklų, technologijų ar sąlygų kukurūzams auginti, tačiau tai nesustabdė valdžios nuo tolimesnių bandymų.
N. Chruščiovo planas atvedė iki rimto maisto trūkumo
Siekdamas paspartinti kukurūzų plitimą, N. Chruščiovas užmezgė ryšius su amerikiečių fermeriu Roswelu Garstu, kuris tapo vienu svarbiausių jo patarėjų šiuo klausimu. R. Garstas net surengė ekskursijas sovietų agronomams, norėdamas parodyti kukurūzų potencialą.
Tačiau, kai Šaltojo karo metu amerikietis atvyko į SSRS, jis buvo priblokštas – sovietiniai žemdirbiai sėjo kukurūzus be trąšų ir tinkamų technologijų. Net ir po asmeninio N. Chruščiovo vizito į JAV, kur jis viešėjo pas Garstą, situacija Sovietų Sąjungoje nesikeitė. 1963 m. šalyje prasidėjo rimtas maisto trūkumas, duona tapo deficitu, o kai kur net buvo grąžintos maisto kortelės.
Antanas Sniečkus – strategas, apsaugojęs Lietuvos žemės ūkį
Kai 1961 m. N. Chruščiovas liepė intensyviai auginti kukurūzus visoje SSRS, Lietuvai buvo paskirtas ypatingas planas. Vietiniai kolūkiams buvo duoti griežti nurodymai paversti ganyklas kukurūzų laukais. Tačiau A. Sniečkus, suprasdamas, kad ši idėja nepasiteisins, laikėsi lankstesnės strategijos.
Viešai jis palaikė N. Chruščiovo reformą, tačiau slapta leido kolūkiams toliau auginti tradicines žemaitijos ir Aukštaitijos pievose vyravusias žoles ir dobilus. Buvo rastas kompromisas – kukurūzai buvo sėjami tik matomose vietose, dažiausiai palei kelius ar demonstraciniuose laukuose, bet realioje žemdirbystėje didelės permainos nebuvo vykdomos.
Lietuvos žemės ūkio instituto direktorius Petras Vasinauskas buvo vienas iš tų, kurie ragino A. Sniečkų nepaklusti Maskvos reikalavimams. Jis teigė, kad kukurūzai teoriškai galėtų būti geresnis maisto šaltinis nei tradiciniai šienas ir dobilai, tačiau šaliai trūko tinkamos infrastruktūros, o klimato sąlygos nebuvo palankios tokiam perėjimui.
A. Sniečkus suprato, kad drastiški pokyčiai sugriautų Lietuvos žemės ūkį, todėl jo vadovavimo laikotarpiu buvo siekiama balansuoti tarp Maskvos nurodymų ir realių Lietuvos poreikių.
Nors kukurūzų kampanija buvo aktyviai plėtojama, galiausiai ji patyrė fiasko. 1964 m. N. Chruščiovas buvo nušalintas iš pareigų, o jo „kukurūzacija” pripažinta nesėkme. SSRS turėjo pirkti grūdus iš užsienio, o daugelis kukurūzų laukų liko nenaudingi.
A. Sniečkaus nuoseklus požiūris ir atsargus valdymas padėjo Lietuvai išvengti didelių žemės ūkio nuostolių. Jo strategija parodė, kad net ir totalitarinėje sistemoje buvo įmanoma atrasti sprendimus, kurie padėjo apsaugoti vietos ekonomiką ir žemdirbystę.
