- Lietuvoje veikiančių bankų pelnai augo ir užpernai, ir pernai
- Nors sakė, kad bankų solidarumo mokesčio netęs, dabar jau persigalvojo
- Įspėjo, kad solidarumo mokesčio našta teks paprastiems gyventojams
Lietuvoje veikiančių bankų pelnai augo ir užpernai, ir pernai
Šalies valdantieji rado būdą, kaip gauti daugiau lėšų šalies gynybos finansavimui. Kadangi bankų pelnai paskutinius dvejus metus buvo išties įspūdingi, siekiantys milijardą eurų, nuspręsta įvesti taip vadinamąjį bankų solidarumo mokestį – tai laikinas, terminuotas finansinis bankų prisidėjimas prie šalies gynybos. Vis dėlto, kaip sakė šio sumanymo kritikai, taip ir nutiko – vargu ar kas priverstų bankus susimažinti savo pelnus, tad mokestį, kaip visada, realiai moka visi gyventojai, kurie naudojasi bankų paslaugomis.
Nors bankų solidarumo mokestį nuspręsta įvesti dėl to, kad 2022-ieji metai bankams buvo itin finansiškai palankūs, panašu, kad 2023 ne tik kad neatsilieka, bet ir viršija bet kokius bankų lūkesčius. Kai kurie jų savo pelnus išaugino ir daugiau, kaip pusantro šimto procentų.
Štai bankas „Luminor“ savo pelną padvigubino, per praėjusių metų devynis mėnesius uždirbo 178,3 milijonus eurų grynojo pelno. per metų mėnesius uždirbo 178,3 mln. Eur grynojo pelno, dvigubai daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai.
Vienas didžiausių Lietuvoje veikiančių bankų SEB skaičiuoja, kad 2023 metais jo pelnas siekia 557,1 mln. eurų. Tuo tarpu 2022 metais pelnas buvo beveik 311 milijonų eurų.
Didžioji dalis pelno gauta iš verslo klientų. Pelno augimas siekia 75 proc.
„Swedbank“ skelbia, kad jo pelnas išaugo net 152 procentais ir siekia 361 milijoną, kai 2022 metais buvo vos 143 mln. eurų. Nors pelnas skaičiais yra mažesnis, nei SEB banko, vis dėlto augimas yra kone dvigubai didesnis[1].
Nors sakė, kad bankų solidarumo mokesčio netęs, dabar jau persigalvojo
Anksčiau šalies Finansų ministrė Gintarė Skaistė sakė, kad bankų solidarumo mokestis buvo vienkartinė „akcija“, kuri negali būti pratęsta.
„Jis negalėtų būti pratęstas, nes jis buvo sukonstruotas kaip laikinas instrumentas atliepti išskirtinėms aplinkybėms, kadangi buvo šokas tiek palūkanų reguliavime, tiek buvo didelis indėlių augimas, bei bankai pasipelnė iš valstybės pagalbos. (...) Jis yra sukonstruotas kaip laikinas instrumentas atliepti tam ekstremaliam pokyčiui, kuris buvo pajamose nuo palūkanų. To ekstremalaus pokyčio po 2024 m. tiesiog nebeliktų.
Net jeigu Seime užtektų fantazijos pratęsti patį mokesčio terminą, funkciškai neliktų bazės, nuo kurios jis skaičiuojamas“, – yra sakiusi G. Skaistė[2].
Vis dėlto dabar kalbos apie tai, kad mokestis gali būti pratęstas, grįžta.
Lietuvos regionų partijos atstovai pateikė įstatymo pataisą, kuria numato, kad bankai ir toliau galėtų mokėti solidarumo mokestį – mat nors ir baisiai purkštavo ir skundėsi, net ir jį sumokėję žarsto įspūdingus pelnus, kokių iki šiol dar nė patys nebuvo matę.
„Galvojant apie papildomą gynybos finansavimą, šalyje veikiantiems, iš esmės - ne lietuviško kapitalo bankams buvo įvestas solidarumo mokestis. Jie jį, kaip ir buvo galima prognozuoti, permetė ant žmonių pečių. Ir permetė taip smagiai, kad per praėjusius metus gavo beveik milijardą eurų siekiantį pelną. Dabar jie nuo solidarumo mokesčio atleidžiami, tačiau nesigirdi, kad dėl to mažėtų paslaugų įkainiai gyventojams. Netgi priešingai, bankai juos ir toliau didina“, – sako Lietuvos regionų partijos pirmininkas Jonas Pinskus.
Politiko nuomone, bankai savivaliauja todėl, kad jiems leidžia dabartinė valdžia.
„Lietuvos bankas kaip kontroliuojanti institucija, mano vertinimu, savo funkcijų neatlieka. Skandinavų bankams nuolaidžiauja ir Vyriausybė, todėl jie Lietuvoje elgiasi kaip nori.
Per trečiadienio opozicinių partijų susitikimą su premjere Ingrida Šimonyte paklausiau – kodėl atsisakoma bankų solidarumo mokesčio? Ji nurodė, kad tai lėmė pasikeitusios aplinkybės ir galiojantys įstatymai. Na taip, šiuo metu galiojanti tvarka tai numato, tačiau ją nesunkiai galima pakeisti. Tam užtektų patikslinti įstatyminę bazę ir bankai toliau privalėtų dalintis milžiniškais pelnais bei nereikėtų galvoti naujų mokesčių gyventojams“, – svarsto politikas[3].
Prezidentas Gitanas Nausėda, anksčiau pats ilgus metus dirbęs banko vyriausiuoju ekonomistu, taip pat sako, jog pritartų bankų solidarumo įnašo pratęsimui.
„Turime, pirmiausia, ieškoti šaltinių, kad ne tik žmonės, bet ir verslo bendruomenė plačiau prisidėtų. Manau, kad bankai taip pat yra verslo bendruomenės sudėtinė dalis, – žurnalistams penktadienį sakė perrinkimo siekiantis šalies vadovas. – Tiek apie bankų solidarumo įnašo pratęsimą, tiek apie galimą pelno mokesčio padidinimą aš pasisakyčiau teigiamai, nes mums reikia tvarių finansavimo šaltinių“, – svarsto šalies vadovas[4].
Įspėjo, kad solidarumo mokesčio našta teks paprastiems gyventojams
Jau tada, kai Finansų ministerija pasiūlė, kad bankai savo sprogstančiais pelnais galėtų pasidalinti su valstybe, buvo sakančių, kad toks planas – arba labai naivus, arba labai gudrus. Naivu tikėtis, kad bankai lengva ranka atiduos papildomus milijonus į valstybės biudžetą, net jei jie bus skirti karinei infrastruktūrai gerinti. Gudru galvoti, kad „mokesčiu bankams“ tiesiog gudriai pavadintas eilinis papildomas mokestis kiekvienam lietuviui, kuris naudojasi banko paslaugomis.
„Ar galima sakyti, kad bankų palūkanos tai dar vienas mokestis vidurinei klasei ir tiems, kurie turi bankų paskolas? Na jeigu bankų palūkanos pervadinamos viršpelniu ir iš karto patenka į valstybės biudžetą? Bankai šioje vietoje iš esmės tik surenka ir perskirsto šias pajamas į biudžetą. Aš taip suprantu, kad solidarumo įnašą iš esmės sumokės paskolų turėtojai. Tai jie pasirūpins mūsų šalies saugumu. Ačiū Jiems!“, – savo feisbuke rašė verslininkas Mindaugas Busila[5].
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis dar griežtesnis: solidarumo mokestį solidariai sumokės visi šalies „ubagai“ – nes tą, kuriam reikia skolintis, būtent taip apibendrintai ir galima pavadinti.
„Už viską sumokės paskolų gavėjai. Nenoriu nieko įžeisti, tiesiog – tas, kuris skolinasi pinigų, yra ne tik ekonomikos variklis, bet ir teorinis ubagas – judrus ir aktyvus visuomenės sraigtelis, kuriam reikia išgyventi, jis nori suktis, kad šeima nebadautų, kad per metus dvejus įsigytų kokį nors geresnį daiktą, įrankį, o per dešimtmetį – būstą.
Šis ubagų solidarumo mokestis užguls tik sąlyginių ubagų – paskolose sėdinčių ir pasiskolinti norinčių žmonių pečius. Ne tų, kurie gyvena laisvai ir yra paskolų dalintojai arba tiesiog dideliais užpakaliais užsėdę šiltas valdiškas kėdes, oligopolinių imonių akcininkai, pralobę iš situacijų, kurias patys su dabartine valdžia ir sukuria“, – sako parlamentaras.
Jis priduria, kad toks mokestis iš esmės tik parodo valdančiųjų požiūrį į Lietuvos gyventojus – naivu galvoti, kad jiems sugalvojus šią laikiną mokestinę idėją galvoje nešmėkštelėjo mintis, kad mokestinė našta, kaip visada, nuguls ne ant milijardinius pelnus susišluojančiųjų pečių, o ant tų, kurie ir taip prispausti skolos naštos.
Ir iš tiesų, juk šmėkštelėjo – pati ministerija teigė mokestį sumažinusi nuo 500 iki 400 milijonų eurų. 100 milijonų, pagal ministerijos klerkus, apsaugos bankus nuo godaus noro mokesčius solidariai pasidalinti su Lietuvos bendrapiliečiais.
„Beje, o kodėl iš bankų reikia paimti viršpelnius kažkokia nelogiška laikina priemone? Pavadinti tai solidarumu? Apdumti akis ir meluoti, kas iš tiesų tą mokestį mokės? O gal geriau pasielgti civilizuotai ir apmokestinti EURIBOR? Tebūnie tai dešimtadalis pelno nuo šio mokesčio! Tai užkardytų bankų kartelinius susitarimus dėl EURIBOR didinimo. Taip priverstume bankus nekelti palūkanų normų ir jos dabar pas mus siektų 3,2-3,7 procento – daugmaž kaip Ispanijoje?“,– sako R. Žemaitaitis[6].
