Už ES pinigus kalbą darko nestabdydami

Siūlo vengti įlytintos kalbos

Lietuvių kalba yra unikali tuo, kad daiktai, įvykiai, patirtys ir kiti pavadinimai turi dvi gimines – vyriškąją arba moteriškąją. Tiesa, šiais laikais, kai Vakarai brukte bruka siekį ištrinti lytiškumo ribas, ima kliūti net ir mūsų kalbos autentiškumas.

Štai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pasidalino publikacija, kurioje kalbama apie tai, kad norint vengti įlytintos kalbos, reikia būti drąsiems, kūrybiškiems ir sąmoningiems. Tokiu būdu esą kalba pasipildys naujadarais, naujomis žodžių formomis, kurių dalis prigis ir bus naudojamos. 

Žinoma, tokios publikacijos – ne už dyką ir ne iš geros širdies, trokštant pasaulinio gėrio ir lygybės lytiškumo srityje. Tokios publikacijos rengiamos ir puošiamos Europos Sąjungos fondų rėmimo ženkleliu.

Publikacija parengta projektui „Savivaldybės sėkmės kodas – lyčių lygybė“, kurio tikslas – sistemiškai siekti moterų ir vyrų padėties skirtumų mažinimo savivaldybėse, ugdant viešojo sektoriaus subjektų sąmoningumą lyčių lygybės klausimai, gebėjimus atpažinti moterų ir vyrų (ne)lygybę lemiančius veiksnius, kurti ir diegti tikslines priemones lygioms galimybėms užtikrinti^[7].

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šį projektą rengė kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos moterų lobistine organizacija, Lietuvos statistikos departamentu.

Projekto vertė – 612,5 tūkst. eurų.

Na, o publikacijoje, nenuostabu, savivaldybių sėkmei užtikrinti, kalbama apie genijus. Tiesa, paaiškėjo, kad ne su genijų trūkumu savivaldybės susiduria, o su tuo, kad žodis „genijus“... neturi moteriškos lyties atitikmens.

„Pavyzdžiui, turime žodį „genijus“, o „genija“ – ne. Juk genialumas neturėtų turėti lyties. Bet kalboje genialumui lytis priskirta. Ir ji yra vyriška“, – sako lyčių ekspertė Akvilė Giniotaitė, kuri teigia, kad lietuvių kalba pati iš savęs yra seksistiška.

Tad štai, seksizmą prikabino ne tik vyrams, pašiepiantiems moteris, ir moterims, pašiepiančioms vyrus, bet ir kalbai, kaip socialiniam konstruktui.

„Esame linkę gėdytis tokių temų, nuleisti galvą – nenorime eiti į diskusijas lyčių lygybės klausimais. 

Tačiau seksistiniai juokeliai – nemalonūs, nors ir tarytum tapę norma. Kaip reaguoti? Aš esu dialogo ir įsiklausymo šalininkė – suprasti, ką tas žmogus turi omenyje. Paprašyti paaiškinti, kodėl tai yra juokinga? Bandant paaiškinti neretai pasidaro akivaizdu, kad tas juokelis juokingas ne visiems, o gal net žeidžiantis. 

Velnias slypi detalėse – per konkrečias detales galime išplėtoti, kodėl tokių detalių (seksistinių juokelių, žodžių) visuma yra netinkama”, – sako Akvilė Giniotaitė^[1].

Lyčiai jautri kalba skinasi kelią universitetuose

Daug atgarsio Lietuvoje sulaukė istorija, kai Vilniaus universitetas paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gairių“ siūlymus universiteto bendruomenei. Gairėse buvo siūloma nevartoti termino „žmogus“, o rinktis neutralų terminą „žmoga“, kuris priskiriamas niekatrajai giminei. 

Esą moterys – taip pat žmonės, kodėl jos turi būti įvardijamos vyriškąja gimine?

Tačiau tokie siūlymai sukėlė tikrą kipišą tiek visuomenėje, tiek politinėje padangėje. 

„Tai yra universiteto prestižo klausimas. Vartoti lietuvių kalbą, kuri yra išsaugojusi prigimtines ir pasaulio kalbų tyrimams būtinas savybes, pagal bendras jos vartojimo taisykles nėra ir negali būti gėda“, – sako akademikas Eugenijus Jovaiša.

„Lietuvių kalba ir yra graži tuo, kad ji turi gimines“, – sakė ir Seimo narė Agnė Širinskienė^[2]. 

Kurdami kalbą nepamanė, kad ateis laikas, kai žmogus nesuvoks savo lyties 

Kaip rašė žurnalistė Regina Musneckienė, keisti laikai atėjo, kai būreliui laisvos sielos filologų ir filosofų tenka kurti naujus lietuvių kalbos žodžius. Veikiausiai dėl to, kad prieš daug metų kuriantis kalbai, žmonėms net į galvą nešovė mintis, kad ateis laikas, kai žmogus nesupras, kas esąs – vyras ar moteris, ir įsižeis priskirtas savo biologinei lyčiai.

„Gairių“ kūrėjai tvirtina, jog lietuvių kalboje vartojama vyriškoji giminė ne tik kaip vyriškoji, bet ir kaip neutrali, pavyzdžiui, kreipimasis „keleiviai“, „studentai“, „susirinkusieji“ ir panašiai yra atgyvenusi ir diskriminacinė.

Mat, „yra žmonių, kurių savęs suvokimas nesutampa nei su vyriška, nei su moteriška gimine. Todėl vadovaujantis bendru pagarbos principu, bendraujant žodžiu ir raštu vertėtų kreiptis vartojant tokias giminės formas, kurias renkasi pats žmogus.“

Tik kaip dabar tam besikreipiančiajam žinoti, kokią giminės formą yra pasirinkęs tas, į kurį kreipiesi? Galėtum kreiptis pagal išvaizdą. Bet išvaizda gali neatitikti to, kas dedasi žmogaus galvoje.

Todėl „Gairių“ kūrėjai siūlo keletą saliamoniškų išeičių: sutrumpinti žodžius, praleidžiant giminę žyminčias galūnes, vartoti beasmenes formas arba sukurti naujus žodžius arba naujus senų žodžių variantus, pavyzdžiui, „žmoga“.

Gal dėl slaptų invazinės kultūros, besibraunančios į pačius giliausius ir esmingiausius tautos tradicijų, kalbos, mąstysenos sluoksnius siekio mus perdirbti, pakeisti, suniveliuoti, robotizuoti? Tuomet labai gaila, kad tam pasitarnauja pati gerbiamiausia Lietuvos aukštojo mokslo įstaiga, seniausias Rytų Europos universitetas“, – tokią nuomonę išreiškė žurnalistė^[3]. 

Lytis nori ištrinti ir bažnyčioje, ir miestų pavadinimuose

Naujojo amžiaus žmonės tiek bijo savo lyties, kad bando belytiškumą brukti visur, kur tik įmanoma. Net į bažnyčią. Anglikonų bažnyčia svarsto, kad Dievas, šiaip ar taip, nežinia, kokios lyties buvo, o gal iš viso belytis, tad kodėl pagrindinė malda jį nurodo, kaip vyriškos lyties asmenį – tėvą? 

„Krikščionys nuo senų laikų pripažįsta, kad Dievas nėra nei vyras, nei moteris“, – teigia Anglikonų bažnyčios atstovas spaudai^[4].

Tačiau Dievas – dar ne viskas. Lytiškumo specialistai norėtų, kad ir miestai būtų ne vyriškos, ir ne moteriškos giminės.

Štai Prancūzijoje vienas miestas jau pakeitė savo pavadinimą iš vyriško į moterišką, esą tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į lyčių nelygybę.

Žiniasklaidoje tokie sprendimai buvo pajuokiami, o miestelio gyventojai sakė nesuprantantys, kam reikia daryti tokius dalykus^[5].