Dienos šviesą išvys biografija apie prezidentą G. Nausėdą

Lietuvos vadovas apie savo sprendimą atsisakyti konservatorių paramos: „Būčiau įklimpęs į intrigų pinkles“

Prezidentas Gitanas Nausėda savo biografinėje knygoje „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ pasakoja, kodėl jo sprendimas atsisakyti konservatorių kvietimo dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose buvo vienas iš teisingiausių tiek politiniu, tiek moraliniu požiūriu. Pasak jo, jei būtų priėmęs šį pasiūlymą, būtų įklimpęs į konservatorių intrigų pinkles, o jo politinė ateitis būtų buvusi suformuota pagal jų tikslus.

Savo išleistoje biografijoje G. Nausėda prisimena, kaip ilgai svarstė galimybę prezidento rinkimuose dalyvauti su konservatorių parama. Tačiau Lietuvos vadovas esą įtarė, kad šis siūlymas buvo tik strateginis žingsnis, ir nusprendė eiti į rinkimus kaip nepriklausomas kandidatas. Prezidentas teigia, kad jei būtų priėmęs konservatorių paramą, jo būtų laukęs tas pats likimas, kaip ir Vygaudo Ušacko, kuris buvo „meistriškai eliminuotas“ iš partijos dėl vidinių intrigų^[1].

Knygoje taip pat atskleidžiama, kaip konservatorius Žygimantas Pavilionis bandė pakenkti G. Nausėdai. Prezidentas pasakoja, kaip Ž. Pavilionis, būdamas Tėvynės sąjungos nariu, išsiuntė skundą SEB akcininkams, informuodamas apie G. Nausėdos politinius planus. Pasak šalies vadovo, konservatorius po kelių mėnesių mėgino apsimesti „draugu“, nors tikslas buvo pakenkti jo reputacijai.

Savo knygoje Jo Ekscelencija neslepia nusivylimo konservatorių elgesiu ir stebisi, kaip kai kurie partijos nariai, atrodytų, sugebėjo pasikliauti „kompromituojančia“ informacija, siekdami susilpninti jo pozicijas. Vis dėlto G. Nausėda tiki, kad intuicija ir teisingas pasirinkimas išgelbėjo jį nuo galimų politinių spąstų.

Kaip skelbta, L. Lavaste autorinė knyga „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ turėtų pasirodyti šį mėnesį. Daugiau nei 400 puslapių knygą išleido leidykla „Petro ofsetas“.

Deklaruodamas antipatiją konservatoriams, G. Nausėda siekia „nusiplauti“ dėmes nuo savęs?

Tuo tarpu nesunkiai galima suprasti ir pagrindinę šios knygos mintį, kuri garsiai deklaruoja, kad prezidentas kadaise priėmė puikų sprendimą į rinkimus nenueiti kartu su konservatoriais. O iš tiesų – pritarti visuomenėje kylančiam anti-konservatoriškam judėjimui ir pasirodyti kaip esantis geresnis ir šaunesnis, nepaisant pačio (ne)nuveiktų darbų.

Antrąją kadenciją einantis gerovės valstybės kūrėjas tarsi įsivaizduoja, kad visuomenė yra kvaila ir šiai atrodys, kad pilstydamas purvą ant konservatorių, pats nusiplaus purvą nuo savęs.

Tačiau žmonės nepamiršo, o pamiršti ir neleidžia žvilgsnis į dabartinę situaciją, kaip buvo kuriama gerovės valstybė penkis metus iš eilės. Nors gatvėse kaskart labiau akis rėžia vis prabangesni automobiliai, matyt, Jo Ekscelencijos nosis nenusileidžia žemiau savęs – o ne veltui, matyt, tauta rinko „aukštą ir gražų“.

Nes būtent po nosimi – ta dalis Lietuvos, iš kurios sunkiai uždirbtų pinigų ir išsilaiko ir visa gausi Prezidento institucija, ir Seimas, ir Vyriausybė, ir visi kiti valstybiniai organai. O būtent ši Lietuvos populiacijos dalis dažnai taip ir nepakelia akių į saulę, nes savo pačių rankomis taip sunkiai uždirba pinigus (kuriuos valdantieji skambiai pavadinę „menkomis pajamomis“), kad dažnai net ir tam, kad pavalgytų, pakeliui į namus turi prasukti pro Maisto banką. Ar teko girdėti, kad gerovės valstybėje dirbantis žmogus ne tik neuždirbtų ant pagrindinių savo poreikių, bet ir stokotų šviežio maisto kąsnio?

Tačiau ties tuo visa gerovė toli gražu nesibaigia. Paaiškėjo, kad būtent per penkerius G. Nausėdos prezidentavimo metus mūsų tautai ne tik nepavyko pristabdyti savo nykimo, bet dar ir jį rekordiškai pagreitinome.

Gimstamumo rodikliai Lietuvoje mažėja, ir prognozės rodo, kad per artimiausius dešimtmečius vaikų skaičius gali sumažėti iki 12 tūkst. per metus. 2023 m. gimė tik 20,6 tūkst. kūdikių, o tai rodo, kad Lietuva sparčiai sensta.

Mažėjantis gimstamumas kelia rimtų iššūkių ekonomikai ir socialinei sistemai, nes mažėja darbo jėgos potencialas ir didėja išlaidos senjorams. Ekspertai įspėja, kad, nesprendžiant šių problemų, Lietuva gali atsidurti sudėtingoje situacijoje, kurioje nebus kam ginti šalies.

Purvas ant konservatorių dabar, nors draugystė su G. Landsbergiu buvo beužsimezganti?

O, matyt, mūsų tautos vadas gerai išmoko politikuoti, pasiėmęs geriausią pavyzdį iš Ž. Pavilionio – į akis draugas, o už nugaros – jau priešas. Štai besibaigiant prezidento pirmajai kadencijai, atrodo, kad buvusiam užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui net buvo pavykę pelnyti prezidento palankumą.

Nors iki pernai metų politikų santykiai buvo mažų mažiausiai šalti, po bendros kelionės į Davose vykusį Pasaulio ekonomikos forumą, panašu, jie pradėjo šilti.

Štai tuomet sekė netikėtas prezidento pareiškimas apie Lietuvos ir Taivano santykius – neva šalis nepadariusi klaidos dėl taivaniečių atstovybės atidarymo ir keisti esą nieko nereikia, o santykiai su Kinija kada nors atsistatysiantys.

O štai dar po kelių savaičių du bičiuliai nusprendė, kad reikėtų gal dažniau ir bendrauti – pats G. Landsbergis pasidžiaugė „konstruktyviu pokalbiu“ su Jo Ekscelencija ir išreiškė viltį, kad tokių bus ir daugiau, ir dažniau.

G. Nausėda Lietuvą pastatė prie bedugnės krašto: arba tarptautinė gėda, arba skurstantys gyventojai

Ir tada, įsibėgėjus antrajai kadencijai, prezidentas, nepasitaręs su tauta, nusprendžia, kad Lietuva sieks ambicingų tikslų jau nuo kitų metų pradėti ir iki 2030-ųjų savo gynybai skirti net 5-6 proc. nuo BVP. O iš kur bus traukiamos lėšos, taip ir iki šiol nėra aišku, bet Lietuvos vadovui, matyt, labiau rūpėjo, kad savaitę laiko užsienio žiniasklaidoje Lietuvos vardas mirgėjo kone labiausiai.

Tačiau prezidentas pažadėjo, kad nesvarbu, iš kur bus paimami šie procentai, mokesčių mokėtojams tai neuždės papildomos naštos ant pečių. Visgi, ilgai netrukus ir prasidėjus pirmosioms diskusijoms – iš kur bus paimamos šios lėšos, pasigirdo ir kalbų, kad sumokėti už tai vienaip ar kitaip teks visiems be išimties.

O Seime nesutariant, kaip tikslingiausia būtų surinkti tuos 5-6 proc. nuo BVP, naujasis TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas žiebė, kad iš situacijos kažkaip kapanotis teks, mat jei nepavyks mums surinkti šių procentų gynybai, Lietuvai teks raudonuoti prieš visą pasaulį.

Ir, galiausiai, taip besistengiantį įtikti tarptautinei bendruomenei, mūsų prezidentą Europos lyderiai palieka „už borto“, pirmadienį burdamiesi į skubų Europos vadovų pasitarimą dėl Ukrainos taikos derybų.