Naujausia Kijevo knygų parduotuvė: espreso kavą gurkšnojantys klientai tiki, kad Ukraina nugalės

XXI a. Europos karas – lėtai ir nenumaldomai – vyksta V. Putino naudai

Parduotuvė, atidaryta gatvėje, kurioje prieš dvejus metus Vladimiras Putinas planavo užkariautojų paradą, jau pati savaime nuteikia optimistiškai. Tačiau, norime to ar ne, vyrauja rezignacijos – pasidavimo likimui – atmosfera.

Visgi žmonės stengiasi nenusiminti: pirmame aukšte dideliame plytomis grįstame rūsyje atkakliausieji įrengė kavos barą ir literatūrinių renginių erdvę, kurioje eksponuojama tūkstančiai knygų^[1]. Tam tikri dėmesį prikaustantys ženklai nukreipia pirkėjus į skyrius: romanai, istorijos, fantastika bei užsienio literatūra pastariesiems suteikia viltį ir galimybę vis dar žiūrėti į pasaulį džiaugsmingomis, bet jau išminties bei susimąstymo kupinomis akimis…

Būtent taip atrodo didžiausias Ukrainos knygynas „Sens“ pačioje Kijevo širdyje. Ypatingai netikėtu laiku objektas duris atvėrė praėjusią savaitę, praėjus dvejiems metams po V. Putino invazijos. Tiesa, V. Putinas buvo suplanavęs karinį paradą pagrindiniu sostinės bulvaru Chreščatyku, kur šalia mero Vitalijaus Kličko biuro įsikūręs „Sens“, tačiau planas galiausiai žlugo.

Kraupi patirtis – kaip jau įprasta – vertinama dvejopai: nors 2022 m. Ukraina nustebino pasaulį sustabdydama Rusijos puolimą, vienu metu atgaudama pietinį Chersono miestą prie Dniepro upės ir Charkovo sritį šiaurės rytuose, euforija truko neilgai. Praėjusią vasarą surengtas kontrpuolimas nesugebėjo pralaužti įtvirtintų rusų pozicijų, dėl ko rudenį priešo pajėgos iniciatyvą susigrąžino.

Visiems žinoma, jog dar prieš savaitę rusų daliniai po penkis mėnesius trukusios apgulties užėmė sugriautą Avdijivkos miestą. Atrodo, kad baisus XXI a. Europos karas – lėtai bei nenumaldomai – vyksta V. Putino naudai^[2]. Vis dėlto, kokia bus Ukrainos istorija 2024-aisiais? Ypatingai aktyviai šį klausimą svarsto Volodymyras Zelenskis, kadangi fronto linijoje baigiasi kareivių amunicija, o Vakarų karinė parama pamažu mažėja.

Nors skaitytojai baiminasi, kaip baigsis Ukrainos istorija – nugali viltis

Skelbiama, kad pagrindinis V. Zelenskio uždavinys yra suteikti viltį bei patikimą kelią į priekį gyventojams, pavargusiems nuo konfliktų ir daugybės netekčių. Kita vertus, akivaizdu, jog šalyje nebėra svaiginančio optimizmo nuotaikų – veikiau labiau realistiškesnės ir neišvengiamai niūresnės. Suprantama, kad karas, prasidėjęs prieš dešimtmetį, kai V. Putinas aneksavo Krymą ir užgrobė dalį šalies rytų, greitai nesibaigs, ir tai skausmingas kolektyvinis momentas.

Tiesa ta, jog 2023 m. Ukrainos vadovybė perdėtai tikėjosi greitos pergalės, per kurią būtų grąžintas Krymas ir išlaisvintos okupuotos teritorijos. Tačiau, anot „Sens“ įkūrėjo, ukrainiečiai dar nuo kazokų laikų esą yra linkę leisti savo lyderiams spręsti problemas, ir tai – didžiulė opa, – visuomenė turi būti savarankiškesnė. Tai reiškia, kad reikėjo įvairiais būdais padėti karo veiksmams: pavyzdžiui, kaip ir pastarojo atveju, pradėti verslą bei mokėti mokesčius.

Nepaisant niūraus vaizdo, lentynose naršantys ir espreso kavą gurkšnojantys klientai tiki, jog Ukraina nugalės, nors taipogi pripažįsta dažnai jaučiantys neviltį; vienas kitą įkvėpdami šie tvirtina, jog nėra kitos išeities, kaip tik išlikti stipriems – nes jei netikės pergale, tuomet jau viskas prarasta.

Derėtų nustoti nerimauti dėl trečiojo pasaulinio karo, nes jis – jau čia pat

Skaitymas – tai ir meditacija, ir išsilaisvinimas, o ypač siaubą keliančių neramumų fone. Nepaisant to, kad nemaža dalis žmonių išvyko gyventi kitur, likusieji teigia matantys savo gyvenimą Ukrainoje – tebevyks karas ar ne.

„Norėčiau sukurti šeimą ir kad mano vaikai augtų čia, Ukrainoje“ – sako jie.

Knygyno „Sens“ lankytojai priduria, jog kultūros atžvilgiu jie nusiteikę pakankamai optimistiškai, tačiau dėl politikos pasakyti sunku. Aišku viena: karo baigtis priklauso nuo labai daug dalykų, įskaitant Vakarų šalių paramą.

Daugeliui žinoma, kad Rusijos karas prieš Ukrainą siautėjo šimtus metų. Kad jis baigtųsi, kaip manoma, Rusija turėtų nustoti egzistuoti dabartiniu pavidalu, nors tai įsivaizduoti sudėtinga. Kad ir kaip ten bebūtų, vietiniams tenka susitaikyti su „uždelsto gyvenimo“ modeliu, laukiant sugrįžimo į prieš invaziją buvusią egzistenciją, kuri galbūt niekada neįvyks...

Atokiau, Maidane, Kijevo nepriklausomybės aikštėje, žmonės taip pat nesėdi sudėję rankų – visai neseniai aktorių grupė surengė spektaklį, kurio epicentre – aktorius su Putino kauke, stovintis priešais kruviną Ukrainos žemėlapį. Įrašytas balsas pasakojo apie kai kuriuos niūrius įvykius nuo 2014 m.: Krymo totorių – pusiasalio proukrainietiškai nusiteikusių musulmonų – persekiojimą bei ukrainiečių vaikų grobimą. 

„Putinas nesustos. Jis turi būti sustabdytas“, – sakė pasakotojas.

Kol keli žmonės laikė plakatus, kiti reikalavo grąžinti jų artimuosius iš Rusijos kalėjimų. Atsirado ir tokių, kurie dėjo gėles prie „Dangaus šimtinės“ koplytėlių protestuotojams, kuriuos dar 2014 m. vasarį nužudė Kremliaus remiamam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui lojalios saugumo pajėgos.

Tiesa ta, kad didvyriškumo ir kančios idėja, deja, nebeveikia. Todėl, ko gero, reikėtų nustoti nerimauti dėl trečiojo pasaulinio karo, nes jis galimai jau čia pat. 

Leidėjai nustojo leisti leidinius rusų kalba

Stebuklas, kad kai kurie Ukrainos miestai ir toliau funkcionuoja nepaisant reguliarių Rusijos atakų bei bombardavimų. 

Šiuo atveju visi parduodami leidiniai naujajame knygyne yra ukrainiečių kalba – kaip atsakas į invaziją akivaizdžiai įvyko vietinės literatūros bumas. Vis dažniau žmonėms ieškant knygų apie Ukrainos istoriją, parduotuvės bestseleriu nejučia tapo detektyvinė paslaptis „Matau, kad tave domina tamsa“, kurią parašė ukrainiečių rašytojas Illarionas Pavliukas, tapęs kareiviu^[3].

Savaitgaliais „Sens“ būna pilnas. Kodėl? Nes žmonės nori gyventi įprastą gyvenimą – ir jie, mažų mažiausiai, yra to verti.