Laukia efektingas V. Sinkevičiaus sugrįžimas į didžiąją politiką?
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš kelias dienas išteisino „čekiukų“ byloje nuteistą buvusį Jonavos rajono merą Mindaugą Sinkevičių. Tiesa, Vyriausioji rinkimų komisija nurodė, kad nei į mero pareigas jis grįžti negalės, nes jo mandatas yra panaikintas, nei galės dalyvauti pirmalaikiuose rinkimuose, nes pasibaigė dokumentų pateikimo terminas.
O štai M. Sinkevičiau advokato Arūno Petrausko nuomone, po tokio LAT sprendimo, VRK turėjo atšaukti pirmalaikius rinkimus ir grąžinti jo klientą į buvusias pareigas.
Tokiai pozicijai pritarė ir politologas Algis Krupavičius.
„Logiška būtų, jeigu M. Sinkevičius grįžta vadovauti Jonavai, nes sankcijos, įskaitant draudimą trejus metus eiti pareigas valstybės tarnyboje bei pašalinimas iš mero posto, panaikinti. Tiesa, dėl tolesnės ateities politikoje M. Sinkevičius turėtų apsispręsti pats, – patikslino politologas. – Jis galėtų likti tiesiog Jonavos meru mažiausiai iki 2027 metų, kuomet vyks nauji savivaldybių rinkimai arba pretenduoti tapti Regionų ministerijos, jeigu tokia būtų įkurta (kas atrodo vis realiau) vadovu.“
Tiesa, specialisto vertinimu, toks pasirinkimas M. Sinkevičiui galėtų tapti rimta dilema.
„Pasirinkus ministeriją, tektų atsisakyti mero posto ir pasinerti į sąlyginai naują sritį. Tai būtų nemažas iššūkis, tačiau, manau, M. Sinkevičius pajėgus su tuo susidoroti ir būtų geras kandidatas į ministrus. Jis ilgai dirba vietos savivaldoje, buvo Savivaldybių asociacijos prezidentu, todėl regionų politiką išmano praktiškai. Tik jeigu visgi nuspręstų tapti ministru, sprendimą jis turėtų priimti artimiausioje perspektyvoje“, – pabrėžė A. Krupavičius.
Du lyderiai partijoje sutilptų: Lietuvos politikoje buvęs ne vienas pavyzdys
LAT sprendimas, pasak A. Krupavičiaus, gali paveikti politinę socialdemokratų darbotvarkę, tačiau nebūtinai į blogąją pusę.
„Kalbant apie partijos pirmininko posto perspektyvas, kas M. Sinkevičiaus atveju yra realu, nes jo kandidatūrą iškėlė keli skyriai, svarbūs yra keli aspektai. Pirmiausia, ir Lietuvoje, ir užsienyje yra apstu atveju, kai partijų vadovybėje vienu metu matome kelis lyderius. Netgi organizaciniu požiūriu partijos turi ir partijos lyderį, kuris jei partija yra valdžioje, užima premjero postą, ir kitas svarbias pareigas einantį asmenį – prezidentą arba generalinį sekretorių. Pastarasis būna atsakingas už partijos veiklą, už jos politikos valdžioje įgyvendinimą, tad toks partijų dvigalviškumas yra natūralus reiškinys, – situaciją analizavo specialistas. – Lietuvoje irgi turėjome ne vieną pavyzdį. Tarkim Centro partija, kai joje sėkmingai kartu veikė Romualdas Ozolas ir Egidijus Bičkauskas. Iš kitos politinės stovyklos galime paminėti – TS-LKD, kurioje savo laiku Gediminas Vagnorius vadovo valdybai, o Vytautas Landsbergis buvo pirmininkas ir šis bendradarbiavimas tęsėsi nuo partijos įkūrimo iki 1999 metų.“
Panaši situacija, pasak A. Krupavičiaus, buvo ir Lenkijoje – partijos „Teisė ir teisingumas“ pirmininkas Jaroslavas Kačinskis neužėmė premjero posto, bet delegavo kitus partijos narius – Beatą Šidlo, o vėliau – Mateušą Moraveckį.
„Pavyzdžių, kai partija dalijasi postais savo viduje, yra ne vienas ir toks padalijimas dažniausiai yra naudingas. Dabar galime kalbėti apie Gintaro Palucko ir M. Sinkevičiaus lyderystę partijoje. Žinant, kad premjero darbotvarkė visuomet yra perkrauta, partijos kasdienių reikalų tvarkymas taptų papildoma našta, todėl būtų visai logiška jei socialdemokratai į partijos pirmininką išrinktų kitą asmenį iš keliamų kandidatų, – pabrėžė jis. – O dabartinei valdančiajai koalicijai socialdemokratų vidaus reikalai jokios tiesioginės įtakos neturės. Kalbas apie esą byrančią sąjungą skleidžia ta žiniasklaidos dalis, kuriai kliūna dabartinė valdžia. Todėl jie kelia audras stiklinėje, kuria sąmokslo teorijas, tačiau tai yra spekuliacijos ir būrimas iš kavos tirščių. Koalicijai bet koks M. Sinkevičiaus sprendimas grėsmių nekelia.“
Lietuvai reikalingos aiškios taisyklės leisiančios išvengti nenuoseklumo teisės sprendimuose
Apibendrindamas M. Sinkevičiaus istoriją, politologas pabrėžė, jog Lietuvoje būtina įvesti aiškias ir nedviprasmiškas taisykles, nes penkiagubi standartai nėra išeitis.
„Čekiukų istorija aiškiai parodė, kad neturime jokių standartų, kuriais vadovaujantis tokie klausimai būtų sprendžiami. Vienais atvejais matome baudžiamąjį persekiojimą ir teismų nuosprendžius su griežtomis sankcijomis. Kitais – jokio persekiojimo nėra ir skandalo dalyviai tyliai „pamirštami“, – vardino A. Krupavičius. – Pagal trečią scenarijų sudaromos taikos sutartys, grąžinamos lėšos ir vėl jokių sankcijų nėra. Ketvirtu atveju tyrimai tęsiasi, nors jie jau seniai turėjo baigtis. Kodėl taip vyksta, atsakyti sunku, bet galima bandyti ieškoti užnugarių, kuriuos turi vieni ar kiti vietos politikai centrinėje valdžioje ir kitose institucijose. Tik faktas, kad toliau tokia praktika tęstis negali ir įstatymai visiems turi galioti vienodai.
Ko gero, bus darbo ir Konstituciniam teismui, nes M. Sinkevičiaus istorija palieka bent kelis neatsakytus klausimus: kada, kas ir kaip gali šalinti iš pareigų (pritaikyti kitas sankcijas), ar iš viso kas nors tą gali daryti, kai teisminiai procesai, nėra pasibaigę? Kitaip tariant, ar gali įsigalioti teismų sprendimai, kai teisminiai procesai nėra baigti? Gerai, kad šiuo metu Lietuvoje yra panaikinta mirties bausmė, o kitu atveju galėtume įsivaizduoti situaciją, kad kažkas nuteisiamas myriop ir bausmė įvykdoma, bet vėliau paskutinės instancijos teismas nusprendžia, kad anas buvo iš esmės nekaltas.“
