Universitetai riboja studentų pasisakymo laisvę

Universitetų kalbos ir minčių kontrolė kaip iš Orwello „1984-ųjų“

Šių metų pradžioje Stenfordo universitetas sustabdė savo iniciatyvą riboti „netinkamą kalbą“ ir tai padarė reaguodamas į visuomenės ir dėstytojų spaudimą. Profesorius Russellas A. Bermanas sakė, kad iniciatyva, kuria buvo bandoma uždrausti vartoti tam tikrus įprastus terminus, tokius kaip „amerikietiškas“, „damos“ ir „balta knyga“, buvo „universiteto katastrofa“.

Panašu, kad Stenfordas dar ne visiškai išmoko šią pamoką, nes vis dar palaiko vidinį „Įvairovės, teisingumo, įtraukimo ir priklausymo turinio stiliaus vadovą“, kuris skirtas visai universiteto bendruomenei paaiškinti, kaip turėtų vykti išorinė komunikacija.

Vadove teigiama, kad „jis nėra skirtas varžyti Stenfordo bendruomenės narių akademinę laisvę ar žodžio laisvę“, tačiau iš tiesų jį skaičiusieji tuo stipriai abejoja.

Skirsnyje „Lytis, lytinė tapatybė“ sakoma, kad „ne visi žmonės patenka į vieną iš dviejų lyties ar lyties kategorijų, remiantis pirmaujančiomis medicinos organizacijomis, todėl venkite naudoti abiejų lyčių, bet kurios lyties ar priešingų lyčių apibūdinimus, kad apimtų visus žmones“. 

Colinas Wrightas, evoliucijos biologas, teigia, kad lytys yra dvi, taip pat sako ir kone visi biologai, mokslininkai ir gydytojai.

Kyla pagrįstas klausimas, ar universiteto komunikacijos biuras gali kanonizuoti įsitikinimus, kurie gali būti pseudomoksliniai?

Lyčiai jautri kalba – ir Lietuvos universitetuose

Ne tik užsienio universitetai dėstytojams ir studentams nurodinėja, kaip kalbėdami jie turi atspindėti naująją pasaulio santvarką. 

Daug atgarsio Lietuvoje sulaukė istorija, kai Vilniaus Universitetas paskelbė „Lyčiai jautrios kalbos gairių“ siūlymus universiteto bendruomenei. Gairėse buvo siūloma nevartoti termino „žmogus“, o rinktis neutralų terminą „žmoga“, kuris priskiriamas niekatrajai giminei. 

Esą moterys – taip pat žmonės, kodėl jos turi būti įvardijamos vyriškąja gimine?

Tačiau tokie siūlymai sukėlė tikrą kipišą tiek visuomenėje, tiek politinėje padangėje. 

„Tai yra universiteto prestižo klausimas. Vartoti lietuvių kalbą, kuri yra išsaugojusi prigimtines ir pasaulio kalbų tyrimams būtinas savybes, pagal bendras jos vartojimo taisykles nėra ir negali būti gėda“, – sako akademikas Eugenijus Jovaiša.

„Lietuvių kalba ir yra graži tuo, kad ji turi gimines“, – sakė ir Seimo narė Agnė Širinskienė.^[1]. 

Universitetai bėgioja paskui modernistines idėjas

Komunikacijos vadovai, kuriuos kuria ir kuriais vadovautis ragina kai kurie pasaulio universitetai, atsirado todėl, kad progresyvūs aktyvistai siekia skleisti savo nuomonę be diskusijų ar net nepripažindami nesutarimų. Jie dažnai skatina pačias madingiausias progresyvias idėjas.

Harvardo universiteto Teisingumo, įvairovės, įtraukimo ir priklausymo biuro parengtame žodynėlyje yra įrašas, kuriame „ne rasistinis“ apibrėžiamas kaip „netinkamas terminas“, kurį „sukūrė baltieji, siekdami paneigti atsakomybę už sistemines problemas“. 

Žodyne taip pat rašoma, kad atsakomybė už rasistinės sistemos įamžinimą ir įteisinimą tenka ir tiems, kurie ją aktyviai palaiko, ir tiems, kurie atsisako jai mesti iššūkį. Esą tie, kurie tyli, palaiko rasizmą. 

Daugelis universitetų parengtų komunikacijos vadovų pilni kvestionuotinų apibrėžčių. 

Skirtingai nuo George'o Orwello „1984-ųjų“ naujienos, kurioje kalba buvo suvaržyta siekiant valdyti žmonių mintis, progresyvieji siekia valdžios kitų protuose, išrasdami neologizmus, keisdami apibrėžimus ir svaiginančiu tempu įvesdami naujus kalbos ir minčių draudimus^[2].

Dėstytojai bijo kalbėti viešai saugodami savo karjerą

Tiesa, universitetai ne tik iš studentų reikalauja minčių filtro, bet neretai ir iš dėstytojų reikalauja aklai eiti „pagal partinę liniją“ ir neskelbti viešai savo nuomonės, jei ji skiriasi nuo jų tiesioginių vadovų.

Tai gali būti ne tik lyčių skaičiaus klausimai, lyčiai jautrių terminų vartojimo rekomendacijos, bet ir apskritai nuomonė visais klausimais. Paprastai dėstytojai bijo, nes neaišku ne tik kaip pasakyti dalykus, bet ir ką pasakyti, kad įtiktų universitetų vadovams. 

Štai Alabamos universiteto profesorius Metju Vielickis sakė, kad dėstytojai užsiima stipria savicenzūra vien tam, kad išsaugotų savo darbo vietas, o tai iš esmės naikina visą akademinę bendruomenę.

„Mes tiesiogine prasme tolstame nuo akademinės bendruomenės pagrindų, – „Fox News“ sakė M. Vielickis. – Jei dėstytojai dvejoja, ar gali sakyti vieną ar kitą dalyką, jei studentai nesiryžta jų paklausti klausimų, jei dialoge atsiranda baimė – taip paminami pagrindiniai principai, kuriais remiantis apskritai atsirado akademinė bendruomenė ir universitetai“.

Individualių teisių ir raiškos fondo atliktame tyrime daugiau kaip pusė iš 1 500 kalbintų dėstytojų pasisakė bijantys prarasti darbą ar susigadinti reputaciją dėl to, kad jų kažkur išsakyti žodžiai gali būti panaudoti prieš juos pačius^[3]. 

Dėstytojai nuomonę laisviau reiškė net pokariu

Minėtas tyrimas taip pat rodo, kad dėstytojai vis labiau cenzūruoja patys save. 

1955 m. pasibaigus karui, tačiau pasaulyje dar tvyrant įtampai, vos 9 procentai akademikų sušvelnino savo rašymą, bijodami sukelti nesutarimų audrą. 

O šiandien net 25 procentai jų teigia, kad jie labai stipriai cenzūruoja savo rašymą akademiniuose leidiniuose. 

Daugiau nei pusė dėstytojų – 52 procentai – sako, kad bijo prarasti darbą arba prarasti reputaciją dėl to, kad ką nors pasakė ar padarė neteisingai, arba dėl to, kad kažkas internete paskelbė ką nors iš jų praeities. 

Tai stulbina: du iš penkių profesorių bijo prarasti darbą dėl to, ką kažkada pasakė ar parašė^[4].