- Sakai - laiko trūksta? Nespėji?
- Esu atradusi keletą paprastų būdų, kurie padeda turėti laiko: darbams, sau, vaikų poreikiams, kūrybai, tylai
- Laiko turėjimas ar neturėjimas yra kiekvieno pasirinkimas
Sakai - laiko trūksta? Nespėji?
Per greitai bėga minutės, valandos, dienos?.. Laikas susispaudė? Liko objektyviai mažiau valandų paroje?.. Darbų ir užduočių per daug ir nespėji GYVENTI?..
O kas, jei kalbos apie laiko trūkumą - apgaulė? Spąstai, kuriais patikėjome! Labirintas, į kurį žengiame savo noru. Iliuzija, kuriai patys mezgame tinklus ir negebame iš jų išsipainioti...
Atkreipk dėmesį - yra žmonės, kurie spėja: dirbti, kurti, keliauti - gyventi! Jiems užtenka laiko artimiesiems, vaikams, draugams, projektams, knygoms, pasivaikščiojimams. Jie neskaičiuoja minučių, o jas GYVENA - savo tempu...
Laikas mus įkalina arba tampa paklusniu tarnu. Kaip džinas iš butelio - vieno norus pildo, kitam tampa pražūtimi... Beje, laikui taip pat galioja klestėjimo dėsnis: kai jauti, kad jo turi sočiai, taip ir nutinka. Visko yra gana, kai ieškai tam patvirtinimų...
Esu atradusi keletą paprastų būdų, kurie padeda turėti laiko: darbams, sau, vaikų poreikiams, kūrybai, tylai
Pasakojau apie tai Širdies laiškų projekte. Pasidalinsiu ir čia - gal kažkuo pasinaudosi.
Kiekvieną rytą (arba jau iš vakaro) į darbinį kalendorių pasirašau planą reikalų/darbų, kuriuos turiu atlikti. Čia patenka mano darbinės veiklos užduotys (už kurių atlikimą gaunu atlygį), vaikų poreikiai (vizitai pas mokytojus, gydytojus, į kirpyklą, kosmetikos kabinetą, vežimas į treniruotes, apsipirkimai, etc. - jų gali tą dieną būti arba nebūti, tačiau kai yra trys dar nesuaugę vaikinai, bent 1-2 dalykai iš jų poreikių srities visada būna).
Į dienos sąrašą įtraukiu sau asmeniškai svarbius dalykus (mankštą, ėjimą į Mišką, kosmetines procedūras/kirpyklą/etc. , knygų skaitymą, kūrybą, asmeninius susitikimus, skambučius, laiškų ar sveikinimų rašymą ir panašai - tai gali skirtis, bet visada kažkas tą dieną būtinai yra). Į sąrašą patenka ir kasdieniai buities darbai, nors juos labiau mėgstu daryti kai yra įkvėpimas, o ne prievolė.
Ryte gerdama arbatą peržiūriu savo sąrašą ir pasižymiu, ką padaryti svarbu - tai mano įsipareigojimai ir pažadai, kurių negaliu atidėti ir VISADA (!) kažkas iš asmeninių malonumų/tikslų/svajonių (jei norisi kažką pasiekti ar patirti, verta skirti tam kasdien bent kelias/keliolika minučių užuot save graužus dėl laiko trūkumo ir nesibaigiančių reikalų).
Jei turiu užduotį ar situaciją, kuri reikalauja daugiau energijos/jėgų, nei galiu tą dieną skirti, ieškau nestandartinių sprendimų. Be to, drąsiai apie tai kalbuosi/tariuosi su kitais. Greičiausiai kažkas iš draugų, bičiulių ar artimųjų jau yra susidūręs su panašia situacija ir yra radęs sprendimą. Kam iš naujo išradinėti jau esamą dviratį? Ne kartą ir čia, feisbuke, esu prašiusi patarimo ir jo sulaukusi. Žmonės geranoriškai dalijasi savo gerąja patirtimi. Aš pati taip darau, todėl natūraliai ir kituose tai pastebiu. Tiesa, yra teką išgirsti: ,,o Tu gerai jautiesi, kai pasakoji apie savo problemas?" Atsakau paprastai: ,,O Tau teko sutikti žmogų, kuris niekada neturėjo nė vienos problemos? Man - ne." Prašyti pagalbos ar patarimo nėra gėda. Tai išlaisvina laiką ir leidžia būti naudingiems vieni kitiems.
RIBOJU socialiniams tinklams skiriamą laiką. Tiesa, pagal mano įrašų kiekį to gal nesimato, bet čia leidžiu tik apibrėžtą dienos dalį ir, kiek įmanoma, tai yra ne tuščias scrolinimas per visą feisbuko juostą. Laiką skiriu savo tekstų įkėlimui, asmeniniams projektams, komentarams po savo pačios įrašais (manau, atgalinis ryšys svarbus visiems ir tai tik sustiprina ryšius - juk už kiekvieno profilio yra gyvas žmogus). Tuo pačiu atsakau ir į gautas žinutes (tikrai ne į visas - jei kažkas tik nuorodas siuntinėja, suprantu, kad jam atsakymo ir nereikia) bei užsuku į kelių man įdomių žmonių profilius/puslapius.
RIBOJU pokalbius telefonu - tai, kas svarbu, galim išsiaiškinti per porą minučių, o toliau - oro virpinimas, kuris neturi prasmės. Ne visada. Išimtys - mama, toli gyvenantys draugai, vaikai. Dalykiniuose pokalbiuose vertinu konkretumą, aiškumą. Kalbos darbų nepadaro. Dažniausiai. Žinoma, ši dalis netaikoma konsultacijoms ir projektams, kuriuos vedu - ten atidžiai išklausau kiekvieną, minučių neskaičiuoju ir nestebiu. ŽMOGUS yra svarbus - tas, kuris nori suprasti, o ne tiesiog žodžiais pasidalinti...
Vis dažniau sakau NE susitikimams, renginiams, projektams, į kuriuos esu kviečiama. Turiu tiek savo pačios idėjų - tik spėk kurti, rašyti, veikti, būti... Daug metų buvau ta, kuri padeda kitiems siekti jų tikslų - jau metas pildyti savo pačios svajonių ir norų sąrašus...
Sau vis primenu - aš turiu laiko tam, kas man svarbu. Ir... jo tikrai turiu.
Laiko turėjimas ar neturėjimas yra kiekvieno pasirinkimas
Man svarbu būti Miške - susidėlioju savo dieną taip, kad galėčiau ten eiti. Svarbu save pažinti, ugdyti, tyrinėti Pasaulį, skaityti jo žinutes ir matyti tai, kas tarsi paslėpta, tačiau iš tiesu - atvirai rodoma. Ir tam laiko yra užtektinai.
Net vairuodama automobilį galiu pastebėti tai, kas šildo žvilgsnį užuot kreipusi dėmesį į trūkumus.
O kiek laiko galima sutaupyti atsisakius dalyvauti tuščiuose pokalbiuose, kitų aptarinėjime, apkalbose, komentarų batalijose feisbuke? Kiek laiko išlaisviname ištrynę visas nesvarbias prenumeratas? Išjungę televizorių ir radiją? Išėję iš grupių, kurias išaugome? Pasitraukę iš veiklų, kuriose esame dėl kitų, nors mums tai visai nėra įdomu? Ir panašiai...
Laiko yra. Jo tiek, kiek reikia. Kai atsirenki, kas TAVO, o kas jau ne Tavo... Leisk sau tai pajausti...
