- Nesipriešindami netinkamam kitų žmonių elgesiui duodame jam leidimą
- Liudininkai gali naudoti vieną iš kelių taktikų – tai pasitarnautų aukoms
- Laikydamiesi nulinės tolerancijos patyčioms požiūrio galite nutraukti destruktyvią tylą
Nesipriešindami netinkamam kitų žmonių elgesiui duodame jam leidimą
Vidutiniškai žmogus darbe praleidžia daugiau nei 3500 dienų per gyvenimą, todėl toksiškas elgesys darbo vietoje gali turėti didelės įtakos kiekvieno iš mūsų fizinei ir psichinei gerovei[1]. Iš esmės nesvarbu, ar tai būtų vyresniojo chirurgo seksualinė prievarta prieš slaugytoją, ar kaltinimai Russellui Brandui (kuriuos, beje, jis aktyviai neigia), skandalai darbe dėl nepriimtino elgesio kyla pernelyg dažnai, – ir Lietuva (gerovės valstybė) – ne išimtis.
Nūdienos realybė tokia, jog itin dažnai priekabiavimą darbe sukelia asmuo, užimantis vadovaujančias pareigas. Vėlgi, nors kaltininkas aiškus it ant delno, aplinkiniai neretai situaciją ignoruoja. Kodėl matoma, bet nutylima?
Dažnas iš mūsų renkasi nebylaus stebėtojo poziciją, kol tai ima ir nepaliečia asmeniškai. Nepaisant to, taip nutinka dėl kelių svarbių priežasčių[2].
Pavyzdžiui, galbūt baiminamasi prabilti, manant, kad užpuolikas galiausiai atsisuks prieš patį kalbėtoją; galbūt susilaikoma tikintis, jog kas nors kitas prabils pirmas; arba, net jei tampama vieno incidento ar prievartos modelio liudininku, įprastai nemanoma, kad tai kažkas baisaus – tą akimirką gali atrodyti, jog lengviau užmerkti akis ir praeiti pro šalį.
Derėtų pabrėžti, jog daugiau nei kas penktas 2021 m. „Culture Shift“ įmonėms skirto pranešimo apie patyčias respondentas teigė, kad atsiribotų nuo žmogaus, iš kurio tyčiojamasi darbo vietoje, kad išvengtų konflikto – neva greičiausiai neverta „teptis rankų“. Jei jie taptų liudininkais, kad iš ko nors tyčiojasi aukštesnes pareigas už juos užimantis asmuo, 28 proc. respondentų tvirtino, jog baimintųsi įsitraukti[3].
Ši statistika – realios situacijos pasaulyje atgarsis, liečiantis mus visus.
Tarkime, Lietuvoje vis dar gaju praeiti pro merdėjantį pakelėje gulintį žmogų, iš anksto darant prielaidą, neva tai į alkoholio liūną patekęs asmuo, nevertas dėmesio, pagarbos ir pagalbos. Šablonas, deja, kartojasi ir kitų kraupių incidentų atveju: „nepastebima“, kai prieš moterį pasitelkiamas smurtas, „neužfiksuojama“ klasės draugų skriaudžiamų vaikų ar stumdomų pensinio amžiaus piliečių.
Priešingai, nesipriešindami netinkamam kitų žmonių elgesiui tiek darbo vietoje, tiek šeimoje ar plačiojoje visuomenėje, netiesiogiai leidžiame tam vykti. Blogiausia, jog toks suvokiamas „priimtinumas“ laikui bėgant gali pateisinti priekabiavimą ir patyčias darbo vietoje, šį elgesį normalizuojant.
Liudininkai gali naudoti vieną iš kelių taktikų – tai pasitarnautų aukoms
Nuo iššūkių, susijusių su karjeros pradžia ir rūpinimusi savo psichine bei fizine sveikata, iki jaudulio sukūrus šeimą, įsigijus augintinį ar tiesiog susiradus draugų suaugus, – gyvenimas ypatingai spalvotas, įvairus, klampotas ir gilus. Dar labiau kalvotos konkurencija grįstos sritys.
Kalbant apie kovos su patyčiomis būdus darbe, aišku viena: pasipriešinti ne tik reikia, bet tiesiog būtina; ne tik aukoms, bet ir nederamo elgesio stebėtojams. Kitais žodžiais tariant, tam tikros (skirtingos) formos patyčios, kaip žinia, veša ir kieme bei smėlio dėžėje, ir klasės suole bei darbo kolektyvuose. Dėl šios priežasties pagrindinis tikslas yra šviesti ir įgalinti mokinius, darbuotojus bei studentus, kad šie gebėtų atpažinti visų formų seksualinį priešiškumą, priekabiavimą ir smurtą. Tik „atitraukiant užuolaidas“ galima išmokyti žmones, kaip saugiai ir veiksmingai įsikišti, jei jie tampa priekabiavimo aukomis ar nederamo veiksmo liudininkais[4].
Nepaisant paplitusios nuomonės, kad įsikišimas į klastingą darbo atmosferą reikalauja konfrontacijos, yra daugybė galimų reakcijų, kurios dažnai gali būti daug veiksmingesnės.
- Atitraukti dėmesį, pavyzdžiui, užduoti klausimą priekabiautojui arba paraginti jį atlikti užduotį, kuri atitrauktų jį nuo situacijos
- Pašalinti nukentėjusįjį, o tai dažnai lengviau atlikti po pirmojo veiksmo (atitraukimo), padedant aukai nepastebimai pasišalinti iš įvykio vietos
- Pranešti apie tokį elgesį atsakingam asmeniui, geriausia prieš tai pasikalbėjus su auka
- Susirasti sąjungininkų, kurie padėtų įveikti baimę būti „vienišu balsu“, prieštaraujančiu priekabiautojui
- Suteikti paramą, padedant aukai jaustis matomai, tiesiogiai nukreipiant ją į paramos tarnybas
Sužinojus apie besitęsiantį toksišką elgesį, naudinga iš anksto suplanuoti minėtas intervencijas, kad išvengti eskalavimo. Vis dėlto jei konfrontacija vis tiek atrodo vienintelė išeitis, geriausias sprendimo būdas gali būti surasti ką nors, kas galėtų įsikišti „visu pajėgumu“. Tai gali būti kitas autoritetingas asmuo, tiesioginis smurtautojo vadovas, personalo skyriaus darbuotojas ar netgi policija.
Laikydamiesi nulinės tolerancijos patyčioms požiūrio galite nutraukti destruktyvią tylą
Būtina suvokti, kad bet kokio įsikišimo į nemalonią ar netgi žalingą kitų asmenų patirtį tikslas – padėti žmonėms suprasti, kad nepriklausomai nuo galimybių ar statuso, kiekvienas turi galią išreikšti savo poziciją, prisidedant prie toksiškos aplinkos keitimo. Tik nuo dabartinių intencijų priklauso, kokiame pasaulyje gyvensime ir kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai.
Paprasčiausiai pastebėję ir prabilę apie nepageidaujamą ir nepriimtiną elgesį darbo vietoje, net jei tai vyksta su kitu žmogumi, galite padėti jį pakeisti. Kokiu būdu? Ogi laikydamiesi nulinės tolerancijos patyčioms požiūrio ir pripažindami savo gebėjimą keisti padėtį, nutraukiant destruktyvią tylą, kuri, deja, dažnai įsivyrauja toksiškose darbo vietose ir kitose kiekvieną iš mūsų supančiose nuolat kintančio gyvenimo disciplinose.
