- Biografinė drama skleidžia antikarinę ir svarbią žinutę apie neigiamas branduolinio ginklo savybes
- Filme pasiekiamas istorinio tikslumo lygis ir taikliai užfiksuojamas fizikos ir fizikų pasaulis
- Iš senų išdavikų lipdomi herojai, o iš tikrų kovotojų daromos karikatūros ir menkystos
Biografinė drama skleidžia antikarinę ir svarbią žinutę apie neigiamas branduolinio ginklo savybes
Režisieriaus Christopherio Nolano hitais tapę kino šedevrai – „Tamsos riteris“, „Pradžia“, „Tarp žvaigždžių“ ir „Diunkerkas“ – jau seniai įrašyti į XXI amžiaus kino istoriją. Dabar režisierius kino aistruolius „supurtė“ nauju šedevru – Kai‘aus Birdo ir Martino J. Sherwino biografinės knygos „Amerikietis Prometėjas: J. R. Oppenheimerio triumfas ir tragedija“ motyvais paremtu filmu „Openheimeris“.
Filme „Oppenheimer“ pasakojama Juliuso Roberto Oppenheimerio istorija apie žmogų, kuris ne tik sukūrė branduolinį ginklą, bet ir tapo pasaulio naikintoju. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje fizikas R. Oppenheimeris buvo Manheteno projekto Los Alamoso laboratorijos direktorius – todėl jis žinomas kaip „atominės bombos tėvas“.
Filme bene daugiausia dėmesio skiriama keleriems mokslininko gyvenimo metams, nemažai kalbama apie mokslą, politiką, romantiškus santykius. Filmas gana tiksliai atspindi audringą ir neįprastą pagrindinio herojaus gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad filme nėra tam tikrų pagražinimų ar neatitikimų[1].
Vieną dieną genialus fizikas teoretikas Julius Robertas Oppenheimeris Antrojo pasaulinio karo įkarštyje yra užverbuojamas JAV vyriausybės vadovauti paslaptingam „Manheteno projektui“, kurio tikslas buvo sukurti tokį masinio naikinimo ginklą, kuris leistų akimirksniu užbaigti karą. Tačiau dirbdamas prie jo vyras net nenutuokė, kad visai netrukus jo rankose atidurs tokia galia, kuri galės sunaikinti visą žmoniją.
Ch. Nolano filmas tampa savotišku įvykiu kino industrijoje, todėl jo filmai yra ne tik labai laukiami kinomanų bei kino profesionalų visame pasaulyje, bet ir aršiai aptarinėjami socialiniuose tinkluose bei įvairiuose forumuose. Ir nors ne visi jo darbai žmonėms patinka, nes kai kuriems jie yra per painūs ar pernelyg meniški, tenka pripažinti, kad abejingų jie tikrai nepalieka.
Todėl daug kam buvo tikra staigmena, kai šis mokslinės fantastikos šedevrus kuriantis bei „Tamsos riterio“ trilogija žiūrovus pavergęs kino virtuozas nusprendė imtis biografinės dramos. Tačiau vos tik pasirodžius pirmiems anonsams tapo aišku, kad mūsų lauks nepaprasta drama, o epiškai pristatytas draminis reginys, kuris niekuo nesuleis kitiems šio kino kūrėjo darbams.
Filmas yra ganėtinai painus ir chaotiškas. Tad įsigilinti į tai, kas rodoma filme, ir, tuo pačiu, jį įdėmiai žiūrėti yra tiesiog būtina, nes kitaip galima visiškai susipainioti tame, kas vyksta.
Suvokti viską, ką norėjo parodyti ir pasakyti režisierius, nėra taip lengva, dėl ko šis filmas, nors ir sukelia labai daug įtampos, visgi pirmiausia bando skleisti antikarinę ir ganėtinai svarbią žinutę apie visas neigiamas branduolinio ginklo savybes.
Dramaturgiškai šis filmas atrodo labai pagirtinai, o jame pasirodę personažai irgi nenuvilia dėl savo atviro ir itin kruopštaus atsiskleidimo. Taip, ne kiekvienas veikėjas turėjo tam pakankamai ekraninio laiko, bet visi pagrindiniai ir svarbiausi šiai istorijai personažai pasirodė iš labai skirtingų ir įdomių perspektyvų. Be to, nors filmas ir orientavosi į patį genijų – Robertą Openheimerį – bei jo asmeninio gyvenimo užkulisius, jame netrūko ir kitų ryškių veikėjų, kurių dramatiški pasirodymai ne vieną kartą pagyvindavo ne vientisai pateiktą siužetinę liniją ir taip suteikdavo filmui papildomų dramatiškų momentų.
Įdomu ir tai, kad žmonės, kurie nelabai gaudosi fizikoje ir nėra įsigilinę į branduolinio ginklo veikimo principą, gaus labai daug naudingos ir kruopščiai parinktos informacijos apie tai, koks yra tas ginklas ir kokiu būdu jis buvo sukurtas prieš beveik aštuonis dešimtmečius JAV dykumoje. Todėl šis filmas gali pasigirti edukacinėmis priemonėmis, kas irgi yra šaunu.
Trumpai kalbant ir neatskleidžiant nieko svarbaus – tai dar vienas kokybiškas Christopherio Nolano filmas. Tad jeigu mėgstate painius ir tuo pačiu stiprius dramatiškus reginius, privalote pamatyti „Oppenheimerį“ dideliame kino ekrane[2].
Filme pasiekiamas istorinio tikslumo lygis ir taikliai užfiksuojamas fizikos ir fizikų pasaulis
52 metų britų kilmės amerikiečių režisierius Ch. Nolanas ekranizacijai surinko nuostabią aktorių grupę. Davidas Krumholtzas yra beveik neatpažįstamas kaip I. I. Rabi, o Benny Safdie yra tobulas kaip Edwardas Telleris, kuris nesutinka su Oppenheimeriu dėl vandenilinės bombos ir galiausiai jį išduoda per saugumo posėdį. Emily Blunt vaidina Kitty Oppenheimer, kuri kentėjo nuo depresijos ir palaikė nepastovius santykius su savo ištvirkusiu vyru, bet išliko jam nuožmiai atsidavusi vaidmenyje.
Fizikos gerbėjams žiūrint šį filmą patiks atpažinti įvairius fizikos šviesuolius, pasirodančius trumpuose epizoduose, tokius kaip Richardas Feynmanas (Jackas Quaidas), Werneris Heisenbergas (Matthiasas Schweighoferis), Nielsas Bohras (Kennethas Branaghas), Leo Szilardas (Mate Haumannas), Enrico Fermi (Danny DeFerrari), Luisas Alvarezas (Alexas Wolffas), Hansas Bethe (Gustavas Skarsgårdas), Vannevaras Bushas (Matthew Moline), Kennethas Bainbridge'as (Joshas Peckas) ir liūdnai pagarsėjęs Klausas Fuchsas (Christopheris Denhamas).
Nolanas pasiekia įspūdingą istorinio tikslumo lygį, nesigriebdamas vergiško faktų perpasakojimo, o tarsi dekoratyvine gėle apibarsto filmą daugybe įdomių detalių ir personažų. Pavyzdžiui, istorikai karštai ginčija tiesą apie tai, ar jaunasis Oppenheimeris iš tikrųjų įšvirkštė cianido į obuolį, skirtą vienam iš jo profesorių, tačiau tai nebuvo sugalvota filmui.
Šis filmas nėra dokumentinis, todėl jį kuriant pasinaudota tam tikromis laisvėmis. Visų pirma, galingas paskutinis pokalbis tarp Oppenheimerio ir Alberto Einšteino (Tom Conti), kuris nurodo ankstesnį jų pokalbį praeityje, yra visiškai išgalvotas.
Taip pat dėmesys nėra skiriamas pačiai fizikai, nes Nolanas daug labiau domisi galios, politikos, patriotizmo ir asmeninių vidinių paradoksų klausimais. Tačiau filme taikliai užfiksuotas fizikos ir fizikų pasaulis.
Christopheris Nolanas yra pateikęs ir kai kurių žmonių, žiūrėjusių naujausią jo filmą „Oppenheimeris“, vidinę reakciją.
„Kai kurie žmonės išeina iš teatro visiškai nusiaubę“, – naujame interviu žurnalui „Wired“ sakė Nolanas. – „Jie negali kalbėti. Turiu omenyje, kad istorijoje ir filmo centre yra baimės elementas. Tačiau meilė veikėjams, meilė istorijai yra tokia pat stipri kaip ir anksčiau“.
Režisieriaus teigimu, šio filmo peržiūra prilygta intensyviai patirčiai, o kai kurie režisieriai šį filmą netgi pavadino siaubo filmu.
Istorikas parašęs 2005 m. biografiją, kuria remiasi „Oppenheimeris“, teigė, kad vis dar „emociškai neatsigauna“ po filmo žiūrėjimo. Oppenheimeris yra priešingybė tam, kas paprastai laikoma vasaros filmu. Tačiau Nolanas toks istorijų pasakojimo meistras, kad žiūrint jo filmą niekada nebūna nuobodu. Todėl nenuostabu, kad žiūrovai plūsta į kino teatrus pažiūrėti šio filmo. „Oppenheimer“ gerokai viršijo pradines kasų prognozes ir visame pasaulyje jau surinko daugiau nei 550 mln[3].
Iš senų išdavikų lipdomi herojai, o iš tikrų kovotojų daromos karikatūros ir menkystos
„Oppenheimeris“ pastatytas už didelius pinigus, jame gausu garsių vardų, gerų aktorių. Ekranizacijos siužetas gana įdomus, įtraukiantis, nors vietomis kiek ištęstas. Oppenheimeris filme atskleidžiamas, kaip nekaltas balandėlis. Jis kankinasi dėl savo sukurto produkto padarinių – Chirosimoje ir Nagaskyje nužudytų 110 tūkst. japonų, bet gailisi, kad bombos nebuvo spėta panaudoti prieš vokiečius.
Oppenheimeris filme ne tik "balandėlis", jis ir "kankinys". Kodėl? Nes buvo represuotas, pasodintas į kalėjimą? Ne. Jam buvo tik panaikinta teisė (1953 m.) dirbti su įslaptinta informacija.
Žodžiu, pavyzdys, kaip nutylint dalį reikšmingų faktų, sukeičiant akcentus ir įvykių raidą pervedant į nemotyvuoto asmeninio priešiškumo plotmę (vedant tik pavydo, keršto, beatodairiškos antipatijos, veržiantis į karjeros aukštumas, siužetines linijas), bet nekalbant apie komunistų agentūrinio tinklo įsivyravimą JAV valstybinėse ir komercinėse struktūrose karo metais, atsiranda nauji „herojai" šiais laikais.
Metodas parankus ta prasme, kad istorija tampa plastilinu, iš kurio galima lipdyti naujus „herojus“ iš senų išdavikų, o iš tikrų kovotojų už amžinąsias vertybes daryti atgrasias karikatūras ir pagiežingas menkystas.
Šia prasme vienas bolševikų klasikas buvo teisus: kinas yra pats masiškiausias menas[4].
