Lietuvoje norima padidinti miškų kirtimo kvotas
Visam pasauliui kalbant apie tai, kad gamtosaugos klausimas itin aktualus, kuriant visokius grandiozinius planus ir renginat šūsnis reikalavimų, kaip saugoti gamtą eiliniams piliečiams, Lietuvos valdžia susigalvoja labai savotišką būdą gamtosaugai puoselėti. Ogi užsimojo padidinti miškų kirtimo normas. Aplinkos ministerija paskelbė valstybinių miškų pagrindinių kirtimų normos didinimo projektą, kuriame numatoma per artimiausius ketverius metus didinti kirtimų apimtis. Kalba eina net apie plynus kirtimus, planuonama ir kirsti daugiau valstybinių miškų nei anksčiau.
Aplinkos ministerija savo ruožtu sako, kad per pastaruosius penkis metus šalyje valstybinių miškų plotas padidėjo 34 tūkst. hektarų, iš kurių 14 tūkst. hektarų – brandžių medynų plotas.
2024–2028 m. laikotarpiui Valstybinė miškų tarnyba apskaičiavo vidutinę metinę pagrindinių kirtimų normą – 12 166 hektarų pagal plynojo miško kirtimo ekvivalentą ir jame iškertamą iki 3 650 tūkst. kietmetrių likvidinės medienos tūrį. Tokiai siūlomai valstybinių miškų pagrindinių miško kirtimų metinei normai pritarė Miškotvarkos mokslinė-techninė taryba[1].
Gamtos mylėtojai pasibaisėjo ministerijos norais kirsti miškus
Nevyriausybines organizacijas telkianti „Aplinkosaugos koalicija“ oficialiu raštu kreipėsi į šalies vadovus, išreikšdama nesutikimą tokiems planams.
„Klimato kaita ir ekosistemų degradacija tik dažnins tokius atvejus kaip vėjovartos ir vėjolaužos dėl stichinių audrų ar medžių kenkėjų pažeidimai nusilpusiuose dažnai vienarūšiuose medynuose“, – teigiama rašte.
Ten taip pat priduriama, kad ministerijos pasiūlyta pagrindinių miško kirtimų norma paskaičiuota naudojant pasenusią 2008 metų metodiką, kuri neužtikrina Europos Žaliojo kurso tikslų, neatitinka ES miškų strategijoje pateiktos tvarios miškotvarkos sampratos, neatliepia klimato kaitos ir biologinės įvairovės nykimo krizių, neužtikrina socialinių ir nemedieninės ekonomikos poreikių. Ši metodika turi būti pakeista, atsižvelgiant į dabarties realijas. Jei tokia norma bus patvirtinta, tai ji gilintų ekologines krizes ir neatitiks per pastaruosius 15 metų pasikeitusių visuomenės lūkesčių miškų politikai, trukdytų įgyvendinti Lietuva 2050 viziją ir kitus strateginius Lietuvos planus ir įsipareigojimus.
„Oficialūs rodikliai rodo, kad tvarumas Lietuvos miškuose neužtikrinamas. Anglies sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose nuo 2010 metų mažėja. Iš 13 EB svarbos miškų buveinių tipų, tik vieno būklė buvo palanki, 6 – nepalanki ir 6 – bloga, ženklios dalies EB svarbos miško paukščių būklė yra nepalanki ir stebimas tolesnis jos blogėjimas. Ekosistemų apsaugai ir rekreacijai skirtų miškų mažėja, daugėja ūkinių miškų. Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra ūkiniai, vertybės saugomose teritorijose nėra saugios. Įtampas kelia prie pat gyvenviečių vykdomi plynieji kirtimai, neatliepiami visuomenės ir bendruomenių dvasiniai ir kultūriniai poreikiai“, – akcentuoja „Aplinkosaugos koalicija“[2].
Gamtiškai brandus miškas ne toks pats, kaip ūkiškai brandus
VšĮ „Sengirės fondas“ atstovas dr. Mindaugas Lapelė sako, kad yra didelis skirtumas tarp gamtiškai brandaus ir ūkiškai brandaus miško. Miškininkai brandžiu mišku laiko tokį mišką, kuris subrendęs ūkiškai, nors ir nepasiekęs gamtinės brandos.
„Tokiu būdu užkertamas kelias bent daliai miškų pasiekti gamtinę brandą, svarbiausią tiek biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu, tiek ir geros EB saugomų miško buveinių būklės užtikrinimui ar potencialių sengirių formavimuisi, klimato kaitos poveikio sušvelninimui. Tokia ūkininkavimo praktika lemtų tolimesnį biologinės įvairovės nykimą ir miškų nuskurdimą“, – įsitikinės M. Lapelė.
Jis priduria, kad didinti kirtimo normas dabar, kai nepriimtas miškų įstatymas, kai saugomų teritorijų miškuose ūkininkaujama kaip ir anksčiau, atrodo kaip elementarus ūkinę brandą pasiekusių miškų prasikirtimas, o naujas saugomas teritorijas steigsime kirtavietėse[3].
Ketinama privatizuoti Valstybinę miškų urėdiją?
Gamtininkas Mindaugas Ryla negailėjo piktų žodžių tokius sprendimus siūlantiems politikams ir primena, kad visai neseniai tą patį siūlęs ministras po visuomenėje kilusio ažiotažo pareigas turėjo palikti.
„Kai prieš tai didino kirtimų normą – dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo atsistatydino aplinkos ministras Kęstutis Navickas (tiesa, po to granpolicmeisteris padarė keršto akciją nepaklusniems plebėjams nuraminti ir paskyrė nevisprotį Mažeiką, kuris rezervatuose ėmėsi medžioklės/žvejybos plotus organizuotis). O dabar – „viskas normalei“ – gudrioji Gentvilų lapė atidirbinėja rėmėjų pinigus“, – socialiniame tinkle rašo M. Ryla.
Gamtininkas akcentuoja, kad miškininkai viešai skundžiasi, kad per saugomus objektus jie praktiškai nebegali nieko kirsti, ir štai čia pat atsiranda siūlymas padidinti kirtimo normas.
Tačiau tai – dar ne viskas. Gamtininkas užsimena, kad sklinda kalbos, jog Valstybinę miškų urėdiją ketinama privatizuoti, o tai, pasak jo, paaiškintų ir visą neseniai vykusį Nacionalinio miškasodžio, kuris gamtiškai laikomas gryniausia nesąmone, piaro akciją.
„Puse lūpų sklando kalbos, kad Valstybinę Miškų Urėdiją ketinama privatizuoti – paversti AB. Tokiu atveju visi tie vyriausybės narių „piarai“ miškasodžiuose, ir kirtimų normos padidinimas tampa kaip ir logiški.
Jei jau parduoti 15 proc. LIETUVOS (maždaug tiek Lietuvos sausumos teritorijos valdo VMU), tai juk už brungiai. O visi veiksmai daromi kainai padidinti. Ar nebūsime mes pastatyti prieš jau įvykusį faktą“, – svarsto M. Ryla[4].
Valdžiai pavieniai medžiai miestuose rūpi, o miškai – ne?
Kaip pastebėjo žurnalistas ir politologas Vladimiras Laučius, kol visuomenininkai renkasi dėmesio dividendus kariaudami dėl kelių medžių Vilniaus senamiestyje, brandūs Lietuvos miškai kertami be jokio gailesčio.
„Tuo metu iš brandesnių miškų likučių visoje šalyje beveik nieko nelieka, visur stūkso apgailėtini jaunuolynai, kurie vietomis, lyg tyčiojantis, net pavadinti „kraštovaizdžio draustiniais” ir kitais gražiais vardais. Bet šitai įsijautusiems į savo kiemo kovas ir dramas vilniečiams – nė motais.
Niekas, deja, taip nekovoja dėl ištisų miškų šienavimo stabdymo, kaip dėl penkių medžių Basanavičiaus gatvėje“, – sako visuomenininkas.
Jis priduria, kad ginti medžius mieste tapo savotiška mada, mat tada pseudo gamtos mylėtojai galės papozuoti žurnalistams.
„Miškuose nei merų, nei prokurorų, nei žurnalistų, nei paspirtukų po ranka paprastai nebūna.
Tad tokios šiandien gamtosaugos realijos ir grimasos Lietuvoje. Kol „progresyvioji visuomenė” susirūpinusi keturiais medžiais miesto centre, šiukšlių rūšiavimo reglamentavimo derinimo detalėmis ir plastikinių šiaudelių pakeitimu šiaudeliais iš makaronų, miškai toliau beprotiškai naikinami ir verčiami monotipiniais jaunuolynais.
Bet užtat feisbukiniai kovotojai dėl dviejų medžių su makaronų šiaudeliais rankose gali jaustis kovojantys už gamtą. Valio įvaizdiniam pilietiškumui“,– sarkastiškai reziumuoja V. Laučius[5].
