Rusija siektų sukurti vieningą buferinę zoną
Suomijos žiniasklaidos portalas „Iltalehti“, remdamasis NATO šaltiniais, išsamiai papasakojo apie galimus Rusijos veiksmus prieš Baltijos šalis, Suomiją ir Norvegiją. Ši analizė rodo gan rimtą padėtį, mat akcentuojami ir įrašai Suomijos gynybos ataskaitoje. Be to, išsakytos mintys drauge atskleidžia ne tik galimų grėsmių mastą, bet ir NATO pasiruošimą atremti galimą agresiją.
NATO šaltinių pateikta informacija atskleidžia, kad Rusija esą ruošiasi plataus masto puolimui, kuriame dalyvautų kelios armijos korpusų grupės. Pasak ekspertų, ir to, kaip vyksta karas Ukrainoje, Kremlius pasirengęs smarkiai rizikuoti ir nepaisyti nuostolių[1]. Šaltiniai teigia:
„2017 metais Rusija, per pratybas „Zapad“, praktikavosi Norvegijos, Suomijos ir Baltijos šalių puolimą. Rusai savo puolimo plano neatsisakė, bet nori jį įgyvendinti jau po karo Ukrainoje. Mūsų žiniomis, planas vis dar egzistuoja, o rusai savo noro jį įgyvendinti neatsisakė.“
Šiaurėje 14-asis armijos korpusas vykdytų operacijas Murmansko kryptimi, siekiant užpulti Norvegijos pakrantę sausuma, jūra ir oru. Tuo pačiu metu desantininkų pajėgos būtų dislokuojamos Suomijos Laplandijoje, siekiant greitai užimti strateginius taškus, tokius kaip Ivalo oro uostas.
Pietinė Suomijos dalis taip pat būtų vienas iš rusų puolimo taikinių. Kuolos pusiasalyje dislokuotos raketinės pajėgos galėtų smogti Helsinkiui ir kitiems gyvybiškai svarbiems objektams.
NATO šaltiniai teigia, kad pagrindinis Rusijos tikslas Suomijoje nėra gilus teritorinis įsiveržimas, o Suomijos pietryčių ir Botnijos įlankos šiaurinės pakrantės užėmimas. Tokia taktika apsunkintų Suomijos paramą Estijai ir sukurtų buferinę zoną tarp Rusijos ir NATO, kuri driektųsi nuo Arkties regiono per Baltijos ir Juodąją jūrą iki pat Viduržemio jūros.
Puolant Baltijos šalis svarbiausiu tikslu taptų Suvalkų koridorius
Suomijos žiniasklaida rašo, jog Rusijos puolimo planai apima ir Baltijos šalis, į kurias irgi veržtųsi masinėmis šarvuočių, artilerijos ir raketų atakomis. NATO šaltinių teigimu, rusai Lietuvą pultų per Baltarusiją.
Čia bene svarbiausias tikslas – užimti Suvalkų koridorių, jungiantį Kaliningrado sritį su Baltarusija. Šio koridoriaus kontrolė izoliuotų Baltijos šalis nuo likusios NATO teritorijos, todėl NATO sąjungininkai turėtų labai ribotas galimybes suteikti karinę paramą Estijai, Latvijai ir, žinoma, Lietuvai.
Estijos, Latvijos ir Lietuvos sostinės – Talinas, Ryga ir Vilnius – taip pat būtų pagrindiniai puolimo taikiniai.
Kaliningrado pajėgos, kartu su Rusijos Baltijos jūros laivynu, galėtų surengti papildomas operacijas. Pavyzdžiui, rusų kariai galėtų organizuoti Gotlando salos užėmimą, taip dar labiau apsunkinant NATO sausumos pajėgų išsilaikymą Baltijos regione.
Nereikėtų pamiršti ir to, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo metinėje kalboje gruodžio 19 dieną pabrėžė, kad Rusija turi „pakankamai jėgų ir priemonių atkurti visas savo istorines teritorijas“. Šie pareiškimai grindžiami Rusijos vado ambicijomis atkurti XVIII a. Rusijos imperijos ribas. NATO šaltiniai įspėja, kad į Putino retoriką reikia žiūrėti rimtai, nes ji atspindi realius strateginius planus, kurie esą gali būti pradėti vykdyti jau per artimiausius kelerius metus.
Lenkija stiprina savo gynybą reaguodama į Rusijos grėsmę
O kol Suomijos žiniasklaida kalba apie galimą Lietuvos ir kaimyninių šalių puolimą, kurį galėtų organizuoti Rusija, Lenkija imasi aktyvių priemonių stiprinti savo gynybinius pajėgumus. Lenkija ne tik ginkluojasi, bet ir atlieka įvairius kitus strateginius veiksmus, taip irgi reaguodama į padidėjusią grėsmę iš Rusijos.
2025 metais Lenkija pradės statyti kelią, kuris leis greitai perkelti kariuomenę ir saugumo pajėgas prie sienos su Kaliningrado sritimi. Kaip nurodo Lenkijos vidaus reikalų viceministras Maciejus Duszczykas, šis projektas yra viena iš strateginių priemonių, padėsiančių užtikrinti Lenkijos ir NATO rytinio flango saugumą[2].
Šio kelio statymas yra tik viena iš priemonių, kurių Lenkija ėmėsi pastaruoju metu. Lapkritį šalis pradėjo kurti gynybines įtvirtinimų linijas prie sienos su Kaliningrado sritimi. Pirmasis projektas – daugiau nei 3,5 tūkst. betoninių „ežių“ įrengimas netoli Dombrovkos kaimo – buvo užbaigtas per kelias savaites. Šie įtvirtinimai skirti apsunkinti galimą Rusijos karinių pajėgų judėjimą į Lenkijos teritoriją.
Lenkija taip pat planuoja sukurti aktyvią stebėjimo sistemą prie sienos su Rusija. Ši sistema leis nuolat stebėti pasienio situaciją ir greitai reaguoti į bet kokius incidentus. Akivaizdu, jog Lenkijos veiksmai atspindi augantį susirūpinimą dėl saugumo rytiniame NATO flange, ypač atsižvelgiant į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir kalbas apie galimą agresiją Baltijos regione.
Karo grėsmė Europoje skatina aktyvesnį pasirengimą tarp visų NATO šalių
Tačiau reikėtų pabrėžti, kad įvairius planus praktikuojasi ne tik Rusija. Pavyzdžiui, praėjusį kovą NATO gynybos aljansas atliko pratybas, kurių metu inicijavo 20 000 karių perkėlimą į Šiaurės Norvegiją ir Suomijos Laplandiją. Šiaurės šalių atsako pratyboms vadovavo Amerikos viceadmirolas Douglasas Perry, NATO Šiaurės vadovybės Norfolke vadas.
Pasak D. Perry, NATO šalių pratybomis siekiama ne tik įspėti visuomenę apie galimas grėsmes, bet ir pasiųsti griežtą signalą Kremliui. Norima parodyti, jog NATO narės yra pajėgios didelio masto operacijoms, jei Rusija nuspręstų brautis į kitas valstybes.
Kaip teigia Suomijos gynybos vadovybė, „gebėjimas greitai paveikti tolimus taikinius yra pagrindinė atgrasymo ir gynybos dalis“. NATO akcentuoja, kad Rusijai nebūtų leidžiama pasiekti savo tikslų, o toks puolimas galiausiai baigtųsi pralaimėjimu.
Nepaisant pasiruošimo, NATO visgi suvokia, kad Rusijos karinė vadovybė gali žengti rizikingą žingsnį, net jei tai reikštų didelius nuostolius ir šimtus tūkstančių žuvusių Rusijos karių. NATO šaltinis pabrėžė, kad „žmogaus gyvybė jiems neturi jokios vertės“. Suomijos ataskaitoje taip pat teigiama:
„Rusija kaip įmanoma greičiau stiprina savo karinį buvimą ir veiklą šiaurės vakarų kryptimi visose operacinėse aplinkose.“
Rusijos agresyvi retorika ir pasiruošimas karo veiksmams jau kurį laiką kelia susirūpinimą visoje Europoje. Šalių pastangos stiprinti savo gynybinius pajėgumus, didinti gynybos finansavimą ir kiti žingsniai rodo, kad jos nori būti pasirengusios galimam konfliktui. Tačiau drauge reikia nepamiršti, jog galimas karas nėra neišvengiamas ir dabartinės kalbos, tinkamai suvaldžius situaciją, gali taip ir likti tik kalbomis.
