VRK praneša gavusi 1769 būsimuosius kandidatus į naująjį seimą
Kai kurie žmonės sako, kad Lietuvoje trūksta gerų darbo vietų. Panašu, kad jie tiesiog nežino, kokia nuostabi vieta turi būti Seimas, kad net 1769 politikos entuziastai nusprendė, jog jie yra pasirengę kovoti dėl vos 141 vietos! Vadinasi, į vieną kėdę teks net 12,5 norinčiųjų. Matyt, Seimo kėdės turi kažkokių ypatingų savybių, kurios traukia žmones kaip magnetas.
Taip, jūs teisingai perskaitėte. Net ir tie, kurie niekada nebuvo Seime, supranta, kad ten turi būti kažkas nepaprasto. Galbūt tai yra ta mistinė „tarnystes tautai“ kėdė? Arba ta unikali galimybė laikyti ranką ant tautos pulso – kai tas pulsas priklauso nuo to, ką darai ar kaip balsuoji? Piktesni liežuviai plaka, kad ten „medum patepta“ ir šnekama apie „lovį“, bet nepabuvus Seime, sunku spręsti.
VRK skelbia, kad šiuose rinkimuose tautos vairą braunasi perimti 17 politinių partijų ir viena koalicija.
Kas naujo seimo kandidatų vėjuose lyginant su 2020?
Pasirodo, šiek tiek sumažėjo savarankiškai kandidatuojančiųjų skaičius – 2024 m. jų liko tik 14, palyginti su 27 išdrįsusiaisiais 2020 m. Galbūt kai kurie suprato, kad net ir politikoje vienam mūšį laimėti sunkiau nei su komanda. Arba tiesiog taupė popierių, nes rinkimų dokumentai vis dar reikalauja nemažai parašų.
2020 metų Seimo rinkimuose dalyvavo 1754 kandidatai, o 2024 metais jų skaičius šiek tiek išaugo iki 1769. Politinių partijų ir koalicijų skaičius taip pat beveik nepakito: 2020 metais dalyvavo 17 politinių partijų ir 2 koalicijos, o 2024 metais – 17 partijų, tačiau koalicijų liko tik viena.
Kandidatų pasiskirstymas pagal lytį per šiuos rinkimus taip pat išliko stabilus. 2020 metais iš 1754 kandidatų 1099 buvo vyrai (apie 63%), o 655 moterys (apie 37%). 2024 metais šios proporcijos iš esmės nepasikeitė – 1112 kandidatų yra vyrai (apie 63%), o 657 moterys (apie 37%).
Ko būsimieji seimo nariai pasiruošę atsisakyti, mainais į šią vietą?
Siekti Seimo nario vietos reiškia ne tik ambiciją, bet ir pasirengimą tam tikroms aukoms. Pirmiausia, jie turi atsisakyti bet kokios kitos apmokamos veiklos, išskyrus kūrybinę ar pedagoginę veiklą. Taigi, jeigu kandidatas yra įmonės vadovas ar aktyvus verslininkas, jis turi atsitraukti nuo savo kasdienių pareigų arba bent jau išlikti tik pasyviu akcininku, nevaldančiu įmonės veiklos. Taip pat jie turi deklaruoti visus savo interesus, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir išvengta interesų konflikto.
Ūkininkaujantys kandidatai taip pat turi būti atsargūs – nors jie gali tęsti savo veiklą, jie privalo vengti situacijų, kurios galėtų sukelti interesų konfliktą tarp jų, kaip Seimo narių, ir jų asmeninio verslo interesų. Kitaip tariant, jei Seimo narys balsuos dėl įstatymo, kuris tiesiogiai paveiks jo ūkį, tai būtų laikoma rimtu interesų konfliktu, todėl tokiose situacijose jie privalo nusišalinti.
Be to, šie kandidatai, jei bus išrinkti, privalės atsisakyti tam tikros dalies savo privatumo, nes žiniasklaida ir visuomenė stebės kiekvieną jų žingsnį. Jie taip pat turi būti pasiruošę atsisakyti didelės dalies savo laiko ir laisvalaikio, nes Seimo nario darbas reikalauja nuolatinio dalyvavimo posėdžiuose, komitetuose, susitikimuose su rinkėjais ir kitose oficialiose veiklose.
Galiausiai, jie turės atsisakyti tam tikros dalies savo nepriklausomybės, ypač jei priklauso partijai. Partinė drausmė dažnai reiškia, kad teks balsuoti pagal partijos liniją, net jei asmeniniai įsitikinimai kartais nesutampa su partijos nuostatomis.
Bet ar būsimieji Seimo nariai pasiruošę atsisakyti pažadų, kurie jiems padėjo patekti į rinkimus? Rinkimų metu dažnai pasitaiko, kad kandidatai dalija pažadus kaip karštas bandeles – didesnės pensijos, mažesni mokesčiai, geresnė sveikatos apsauga. Tačiau, kai prasideda darbas Seime, šios bandelės dažnai atšąla. Kiekviena nauja kadencija žada daugiau, bet rinkėjai vis dar laukia, kada bus ištesėti seniai duoti pažadai.
Viešasis įvaizdis – svarbiau nei bet kada anksčiau
Politikams tapo itin svarbu formuoti savo viešąjį įvaizdį. Vieni eina į rinkimus kaip „gelbėtojai“, kiti – kaip „liaudies tarnai“, o treti – kaip „neklystantys ekspertai“. Nors visų šių personažų tikslas – užsitikrinti rinkėjų palankumą, dažnai už jų stovi profesionalių komunikacijos specialistų komanda, rūpestingai šlifuojanti viešąjį įvaizdį. Ir nors kartais tikrovė stipriai skiriasi nuo to, ką matome plakatuose, kiekvienas kandidatas stengiasi sukurti tobulą politinį portretą, kuris patrauktų rinkėjų akį.
Ši vieta verčia žmonės tiesiog grumtis dėl galimybės praleisti ketverius metus kėdėje su vaizdu į politinį kraštovaizdį. Rodos, būtent šioje vietoje galima tiek daug nuveikti, tik, deja, kai kurie pirmą kadenciją nespėja, todėl vos šiai kapsint į pabaigą, puola politinius įžadus naujint, juk jei išrinksime vėl, tai šįkart tikrai spės. Esti ne vienas, kur jau n-tąjį kartą įžadus panaujinęs, o ir kėdė pagal apvalumus prisitaikius, bet vistiek ne viską spėja.
Ir kaipgi VRK susitvarko su tokiu srautu norinčiųjų? Matyt, labai paprastai: sudaro sąrašus ir laukia, kol iki rugsėjo 12 dienos dar kas nors nuspręs pasitraukti arba bus patrauktas paaiškėjus piktoms aplinkybėms. Juk visada atsiranda tokių, kurie persigalvoja, ir tokių, kuriems persigalvoti tenka.
Kulminacijos lauksime spalio 13 dieną, kai tauta susirinks prie balsadėžių ir išrinks tuos laimingus 141-ą. Kai pateptieji pateks į Seimą, pamatysime, kokie reikalai jų laukia. Gerai, kad visada viską galima nurašyti ankstesnei kadencijai, net jei joje ir pats buvai.
Taigi, jei kitą kartą girdėsite, kad kažkas sako, jog rasti darbą Lietuvoje yra sunku, priminkite jiems, kad štai, pavyzdžiui, į vieną darbo vietą Seime norinčiųjų būta virš 12. Beje, ir darbo pobūdis įdomesnis – nei vienas iš jų neturės darbo pokalbio, neturės tiesioginio viršininko, jei pusmetį į darbą neis, mažai kas pasiges, o ir ant kilimėlio pasiaiškinti kvietimų, matyt, sulaukti mažai kuriam teks.
