Šios olimpinės žaidynės yra tikras stebuklas – stebuklas, kurio tikrai negalėjome praleisti
Tarsi gulbės giesmė mirusiam sportui įamžinti, paskutinį kartą teatrui degant sugiedojama. Visa šių žaidynių atmosfera primena absurdišką komediją, kurioje netikėtumai ir kontraversijos veja viena kitą.
Pirmiausia, kai kurie sportininkai, kuriems nepavyko pasiekti reikšmingų rezultatų, tapo garsūs dėl savo pigučių „TikTok“ vaizdo įrašų. Jie skundėsi tualetinio popieriaus stygiumi ir grasino išvažiuoti į viešbučius, o kai kurie iš jų iš tikrųjų taip ir padarė. Šie išgarsėjo kur kas labiau nei lankininkė, kuriai bitė nutūpė ant strėlės paskutinę mikrosekundę, tačiau ji vis tiek pataikė tiesiai į dešimtuką.
Jauna Brazilijos plaukikė nusprendė, kad jos Z kartoje šių „sudėtingų“ taisyklių yra per daug. Jai sportuoti ir susikaupti buvo per sunku, todėl nusprendė, kad Eifelio bokštas yra vertesnis dėmesio. Ji išėjo pasigrožėti Eifelio bokštu, nuotraukas sukėlė į savo socialinius tinklus ir labai nustebo, kad kažkam nepatiko tokia šalies reprezentacija. Iš olimpiados ji buvo pašalinta.
Didžiausiu olimpiados herojumi tapo turkas. 51 metų šaulys atėjo be specialių akinių ar ausinių ir su komanda nušovė sidabrą. Vėliau jis paaiškino, kad skiriasi su žmona, atvyko čia į olimpiadą beveik šiaip sau ir, jei eteris tiesioginis, tai norėtų iš žmonos atgauti šunį. Šitas, beje, patiko beveik visiems, skirtingai nei daugelis ašarojančių jaunuolių, kurie bandė pritraukti šlovės spindulius graudžiomis istorijomis apie savo sunkią vaikystę ir norą nenuvilti tėvelio, senelio ar pirmosios mokytojos.
Plaukikams dalia kliuvo kiek liūdnesnė – teko vemti nuo Senos upės vandens užterštumo. Tikra komedija – tik nebežinai ar dar juoktis, kas ant pakylos medalius demonstruoja, kas už nugaros vemia.
Nepamirštama ir „paskutinė vakarienė“ atidarymo metu
Iš pradžių, organizatorių nuomone, to nebuvo, paskui gal jau ir buvo, galiausiai – atsiprašome, ir visas milijonus kainavęs spektaklis greitai ir tyliai pašalinamas iš Olimpinių žaidynių oficialaus puslapio. Piktą žodį taria katalikai, viena kita kompanija atsiima savo reklamą, viena kita šalis užblokuoja transliacijas, kol galiausiai pagrindinė nebuvusios vakarienės veikėja netyčia leptelėjo „taip, mes tikrai imitavome paskutinę vakarienę, o ką?“
Kadaise tokius nevykusius spektaklius žmonės užmėtydavo kiaušiniais, tačiau mūsų vargšai sportininkai net šios prabangos neturėjo. Į olimpinį kaimelį kiaušinius pristatė tik po skundų, kad maisto nėra, o popierinis nepatinka. Tada suskubta atvežti mėsos ir kiaušinių. Iki tol jie valgė kažką neaiškaus, bet ant etiketės tai vadinosi „mėsa“ ir kitoks „gėris“. Matomai, šie „delikatesai“ užaugo laboratorijoje ir nei „mū“, nei „bė“ tikrai savo laiku nebliovė.
Olimpiniai sportininkai – nežinomų lyčių
Bet didžiausia ir labiausiai absurdiška kontraversija buvo lyties klausimas. Kai kurie sportininkai nesugebėjo įrodyti savo lyties ir vos nenusimovė kelnių viešai. Olimpinis komitetas teigė, kad lytis nurodyta pase, bet kai šiame dokumente ir lytis, ir vardas taip lengvai keičiasi, tai skamba beveik kaip pokštas.
Žiūrovai spėliojo, kokia žaidėjų lytis, nes dabar, atrodo, žmogus be specialistų pagalbos jau nebepajėgus atskirti vyro nuo moters. Primena laukiančius SMS iš ministerijos apie ateinančią audrą, nes patys po lietumi stovėdami nesupranta, kad lyja. Kai sukilo audringa reakcija dėl tariamų translyčių, kurie pernai pasaulio čempionate į moterų kategoriją nebuvo prileisti, organizatoriai ėmė tvirtinti, kad tai tikros moterys, nes pase taip parašyta. Kalnas raumenų, vyriškas veidas, bet vis tiek – mergina. Tik šiuo atveju – interlytė. Tikra sporto ironija. Tekstų pyškintojai suskubo rašyti didžiulius memorandumus paaiškindami, kad tokių interlyčių tikrai yra, maždaug 0,018 proc. yra interlyčiai. Visi ploja atsistoję, kad net dvi interlytės iš tų 0,018 proc. nutarė sudalyvauti Paryžiaus olimpiadoje. Ir abi – moterų bokse. Pagal laimėjimų eigą, visai gali būti, kad dar ir tarpusavyje finale pasigalinės, nes priešininkės moterys kol kas tik į nosis gauna.
Gal tik to ir esame verti? Patys save sunaikinsime nebeturėdami nieko švento, niekuo netikėdami ir eidami kryptimi „niekur“. Šios olimpinės žaidynės yra mūsų laikų veidrodis, atspindintis mūsų pačių pasirinkimus ir prioritetus. Mėgaukimės šiuo spektakliu. Bent aš jį tikrai žiūriu paskutinį kartą.
