Paulius Gritėnas surašė dailų tekstą, kuriuo kviečia ginti šeimos turinį, o ne formą. Skamba patraukliai ir išmintingai. Atsakiau, paaiškindama, kodėl prigimtinės šeimos turinys neatsiejamas nuo formos.
„Ne, nereikia versti mūsų pripažinti to, kas akivaizdu – giminystės ryšiai tarp mamų ir dukrų, senelių ir anūkų ir pan. yra šeimos ryšiai. Tik svarbu nepamiršti, kad visi jie kyla iš vyro ir moters lyčių skirtingumo. Kiekviena dukra turi biologinį tėtį, net jei auga su vieniša mama. Anūkas yra senelių vaiko ir jam priešingos lyties asmens bendras palikuonis, net jei jų santykiai nėra formalizuoti.
Kaip bežiūrėsi, mes nuoseklūs – vyro ir moters lyčių skirtingumo potencija pratęsti žmogišką gyvybę yra šeimos esmė, ir nulemianti jos turinį, ir organiškai kylanti iš formos.
<…>
Vyro ir moters šeima, paremta vienas į kitą nukreiptu, porą praaugančiu tikslu (gimdyti, auginti, auklėti abiejų palikuonis), yra palankiausia aplinka formuotis sveikoms, brandžioms, moraliai stiprioms asmenybėms. Šiam bendram tikslui reikia tarpusavio meilės, kantrybės, tvirtumo, pasiaukojimo, savo interesų apribojimo dėl kito ir ištikimybės.
Pirmoji ir svarbiausia tokios šeimos vertybė yra žmogaus gyvybė, o kartu ir visa kita, kas reikalinga šeimos klestėjimui bei kiekvieno šeimos nario pilnam išsikleidimui.
Beje, prigimtinėje šeimoje jos narių tapatybė nėra apibrėžiama pagal lytinį potraukį – priešingai, koks jis bebūtų, jis turi būti valdomas vardan šeimos narių bendro labo. Prigimtinės šeimos narių tapatybės nusakomos pagal „gimtinius“ tarpusavio ryšius: vyras, žmona, tėtis, mama, sūnus, dukra, brolis, sesuo… Visiems šiems šeiminiams ryšiams atsirasti neišvengiamai būtinas lyčių skirtingumas ir kaip šeimos formos, ir kaip esminis turinio bruožas.”
