V. Landsbergio TS-LKD suvažiavime pristatyta rezoliucija kelia klausimų
Praėjusį savaitgalį vykusiame TS-LKD suvažiavime Vytautas Landsbergis pristatė svarbią rezoliuciją, kuria kviečiama po rinkimų bendradarbiauti tik su tradicinėmis partijomis, atsiribojant nuo radikalių jėgų. Šis žingsnis sukėlė nemažai diskusijų apie galimus koalicijos variantus ir politinių jėgų ateitį, ypač dėl galimos sąjungos tarp TS-LKD ir LSDP.
Kas įvardijama kaip tradicinės partijos?
Lietuvoje tradicinėmis partijomis dažniausiai laikomos tos, kurios dalyvauja šalies politikoje nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Tai TS-LKD, LSDP, Liberalų sąjūdis ir kai kuriais atvejais – LVŽS. Pastarųjų metų politiniai kontekstai rodo, kad po artėjančių rinkimų vienintelė reali koalicija tarp tradicinių partijų galėtų būti TS-LKD ir LSDP sąjunga. Žvelgiant į prognozes, LSDP turės daugiausiai mandatų, todėl natūralu, kad ši partija taps pagrindine būsimos Vyriausybės dalyve.
Vytautas Landsbergis savo pasiūlymu faktiškai atvėrė duris koalicijai su LSDP, o tai yra gana neįprastas politinis manevras, ypač žvelgiant į dešimtmečius trukusį ideologinį skirtumą tarp šių partijų. Istoriniu požiūriu, tai galima laikyti tam tikru tautinės vienybės gestu, nors tokia sąjunga dar prieš keletą metų atrodė neįtikėtina.
Ką daryti su Laisvės partija?
Landsbergio pasiūlymo kontekste lieka neaiški Laisvės partijos padėtis. Nors ši partija jau dalyvauja dabartinėje koalicijoje su TS-LKD, ji tiek laiko, tiek ideologijos prasme laikoma netradicine. Įkurta tik prieš praėjusius rinkimus, Laisvės partija reprezentuoja naujas ir dažnai radikalesnes idėjas, kurios ne visada sutampa su kitų Lietuvos politinių jėgų požiūriais. Kyla klausimas – ar TS-LKD ir vėl galėtų bendradarbiauti su šia partija, ar Landsbergio pasiūlymas reiškia atsiribojimą nuo jų?
Radikalų korta politiniame žaidime
Populiarus metodas Vakaruose, kai partijos siekia atsiriboti nuo naujų ir galimai radikalių jėgų, Lietuvoje taip pat tampa įrankiu valdžios partijoms. Toks atsiribojimas, kaip matyti R. Žemaitaičio atveju, yra politinė taktika, kuria siekiama išstumti oponentus į politinį užribį. R. Žemaitaitis, nors ir keliamas kaip radikalus politikas, labiau atspindi populizmo apraiškas, o ne tikrą radikalizmą.
Visgi ši „radikalų korta“ gali būti naudojama ne tik dėl politinių įsitikinimų, bet ir dėl strategijos. Bandymas nustumti R. Žemaitaitį į šalį gali būti būdas užtikrinti TS-LKD ir LSDP koalicijos galimybę po rinkimų. Tai sukelia klausimą, ar toks manevras pavyks, ar vis dėlto sumažins tiek TS-LKD, tiek LSDP reitingus?
