„Svarbiausia – patys sau nemeluokite. Tas, kuris meluoja sau ir tiki savo melu, prieina tokią ribą, kad jau jokios tiesos nei savyje, nei kituose neatskiria, todėl įsitraukia į nepagarbą tiek sau, tiek kitiems. Nieko nebegerbdamas, jis nustoja mylėti, o kad kažkuo be meilės užsiimtų ir save pralinksmintų, atsiduoda aistroms ir grubiam saldumui ir savo ydose prieina iki visiško gyvuliškumo, o juk viskas dėl nuolatinio melo žmonėms ir sau. Tas, kuris sau meluoja pirmasis gali ir įsižeisti. Juk įsižeisti kartais labai malonu, ar ne? O juk žmogus žino, kad jo niekas neįžeidė, kad jis pats susigalvojo tą nuoskaudą ir melavo pagražindamas, perdėdamas, kad sukurtų vaizelį, pasigriebė žodį ir priskaldė iš degtuko vežimą, jis pats tai žino, bet vis tiek pats pirmas įsižeidžia, įsižeidžia iki saldumo, iki dideliausio malonumo jausmo, bet tuo pačiu prieina iki tikros neapykantos...“

F. Dostojevskis