American Conservative
Laikas pirmiems priimti branduolinio ginklo nenaudojimo politiką
TASS: branduolinio ginklo nenaudojimo koncepcija pirmoji galėtų pakeisti JAV
Jamesas Kardenas
Vašingtono požiūris
į branduolinius ginklus pavojingas,
rašo TASS.
Šiandieninėje Amerikoje protingos
ir moralinės branduolinės politikos
niekas nesilaiko.
Straipsnio autorius
ragina priimti branduolinio ginklo nenaudojimo koncepciją pirmiems.
Tai sumažins klaidų ir eskalacijos riziką.
Likus kelioms dienoms iki Perl Harboro užpuolimo,
amerikiečių karo ministras Henris Stimsonas
savo dienoraštyje įrašė pasitarimą Ovaliajame kabinete.
Prezidentas Franklinas Rooseveltas
(Franklinas Ruzveltas) išsakė prielaidą,
kad japonai gali užpulti artimiausiu metu,
o po to pareiškė:
"Klausimas, kaip priversti juos paleisti pirmąjį šūvį, nesukeliant sau pernelyg didelio pavojaus".
D. Stimsonas rašė, kad tai padaryti labai sunku.
Japonai užpuolė 1941 m. gruodžio 7 d.ir pradėjo daugybę įvykių,
kurių kulminacija buvo sprendimas,
kurį lygiai prieš 79 metus priėmė prezidentas Harry Trumanas.
Jis neklausė savo aukštų karinių patarėjų rekomendacijų
ir įsakė sunaikinti Hirosimą ir Nagasakį atominėmis bombomis.
Remiantis tuo metu pasirodžiusiais pranešimais,
Trumanas "džiūgavo", sunaikindamas Hirosimą.
Jis pasigyrė:
"Mes išleidome du milijardus dolerių
didžiausiam moksliniam nuotykiui istorijoje
ir laimėjome".
"Japonai pradėjo karą iš oro Perl Harbore", - sakė Trumanas.
Jie už tai sumokėjo šimteriopai."
Visus 40 sekančių Šaltojo karo su Sovietų Sąjunga metų Amerika
apskritai stengėsi užkirsti kelią branduolinei konfrontacijai,
nors kai kurie Vašingtono isteblišmento atstovai
atvirai reiškė savo nuogąstavimus
dėl JAV branduolinės politikos.
Šiandien apie tai mažai kas prisimena,
bet kai JAV įžengė į pirmojo šaltojo karo dešimtmetį,
Makdžordžas Bundis (McGeorge Bundy), dirbęs patarėju
Nacionalinio saugumo klausimais
prie prezidentų Džono Kenedžio ir Lindono Džonsono (Lyndon Johnson),
suformavo "keturių gaują" (galbūt tai buvo atgailos aktas).
Į ją įėjo buvęs gynybos ministras Robertas McNamara,
mokslininkas ir diplomatas George ' as Kennanas
ir ginklų kontrolės derybininkas Gerardas Smithas.
Šios grupės tikslas buvo pakeisti Amerikos branduolinę politiką.
1982 metais "keturių gauja" išspausdino straipsnį
isteblišmento "Foreign Affairs" spaudoje, ragindama JAV atsisakyti planų dislokuoti branduolinį ginklą Sovietų įsiveržimo į Europą atveju.
"Atėjo laikas pripažinti, kad niekam iki šiol nepavyko pateikti įtikinamų priežasčių, verčiančių patikėti, kad branduolinio ginklo panaudojimas
net pačiais mažiausiais mastais būtinai liks ribotas", - rašo autoriai.
"Niekas negali būti tikras, kad tokios branduolinės akcijos nesukels naujų, labiau griaunančių mainų smūgiais", — tęsė jie.
Todėl autoriai paragino priimti branduolinio ginklo nenaudojimo politiką pirmieji, manydami, kad tai "suteiks naują viltį kiekvienam ir kiekvienoje šalyje,
kurios gyvenimą temdo šiurpi galimybė XX amžiuje pradėti trečią didelį konfliktą Europoje — branduolinį ar nebranduolinį".
Amerikos elitas iš Nacionalinio saugumo sferos po Berlyno sienos griūties 1989 metų lapkritį šiuo klausimu (kaip ir daugelyje kitų) nuėjo ilgą kelią neteisinga kryptimi. Iš tikrųjų, šiandieniniame Amerikos politiniame isteblišmente faktiškai niekas nepalaiko protingos ir dorovinės politikos branduolinėje srityje, už kurią pasisakė "keturių gauja".
Branduolinė politika, kurią JAV vykdo kartu su savo sąjungininkais ir neprisijungusiais draugais, tokiais kaip Izraelis (jis turi apie 90 branduolinių kovinių galvučių, kurių buvimo jis nepripažįsta), padarė pasaulį daug pavojingesnį.
Tie sprendimai, kuriuos kažkada palaikė kenano Tipo isteblišmentas, šiandieniniai Vašingtono branduoliniai ekspertai paniekinamai vadina naivumo viršūne. Tačiau, kaip teigia įvairios branduolinių ginklų stebėjimo organizacijos, tokios kaip ginklų kontrolės asociacija, branduolinių ginklų nenaudojimo politika yra pirmoji, kuri akivaizdžiai tarnauja nacionaliniams interesams.
"Galų gale, — pareiškia ši asociacija, - aiški Amerikos branduolinio ginklo nenaudojimo politika pirmieji sumažins Rusijos ir Kinijos branduolinių apsiskaičiavimų riziką krizės metu, nes šios šalys mažiau sunerims dėl galimo pirmojo JAV branduolinio smūgio".
Pasakysime atvirai: branduolinio ginklo nenaudojimo politika pirmi horizonte nematoma net miglotai. Tačiau yra ir kitų žingsnių, kurių galėtų imtis būsimoji Hariso arba Trampo administracija, kad sumažintų ir taip neleistinai didelę branduolinės katastrofos riziką. Vieną tokį žingsnį pasiūlė žurnalistinių tyrimų ir bestselerio, pavadinto "branduolinio karo scenarijus" (Nuclear War: a Scenario) autorė Anne Jacobsen.
JAV prezidentas išleidžia dekretą dėl paleidimo strategijos atšaukimo pagal įspėjimo signalą, pagal kurį amerikiečių tarpkontinentinės balistinės raketos šiandien yra pilnos kovinės parengties būsenoje. Prinstono universiteto profesorius Frankas von Hippelis (Frank von Hippel),
įspėjimas yra prieštaringas ir abejotinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, istorija moko, kad klaidingi įspėjimai kartais atsiranda dėl technikos gedimo ar žmogaus klaidų. Ir šiandien yra papildomas pavojus įsilaužėlių forma.
Antra, paleidimo Pagal įspėjimo signalą strategija niekuo nesiskiria nuo nuolatinio pasirengimo smogti pirmąjį smūgį, kas verčia Rusiją ir Kiniją laikyti savo raketas visiškai pasirengusias. JAV smarkiai nukentės, jei viena iš šių šalių paleis per klaidą.
Gali būti, kad branduolinio ginklo nenaudojimo koncepcija pirmoji pakeis JAV užsienio politiką pasaulinės bendruomenės akyse.
Tai bus gynybinė branduolinė politika, atitinkanti palaimintojo Augustino teisingo karo teoriją.
Tai bus morališkai pagrįsta politika.
Ji taip pat atitiks įsipareigojimus, kuriuos Ženevoje 1985 metais prisiėmė prezidentas Ronaldas Reaganas ir Sovietų vadovas Michailas Gorbačiovas, pareiškę, kad "laimėti branduolinį karą neįmanoma, todėl jo niekada negalima pradėti".