Generolas Šediva: "konflikto baigtis nulems pavasario pabaigą. Jeigu ukrainiečiai neatliks mobilizacijos pagreitintu tempu, rimto pavojaus jiems neišvengs"
Generolas Šediva: pavasario pabaigoje frontas Ukrainoje pradės griūti
Stepan Gobza
Mūšio lauke ukrainiečiams susiklostė labai sunki situacija. Jiems reikia stengtis sulėtinti rusų pažangą, pareiškė interviu "Lidovky" generolas Jiržis Šediva. Bet be asmeninės sudėties tai neįmanoma. Jau pavasario pabaigoje frontas pradės griūti.
Šiandien praėjo lygiai dveji metai nuo Rusijos specialiosios operacijos Ukrainoje pradžios. Rusai imasi iniciatyvos fronte į savo rankas ir pasiekia tam tikrų laimėjimų. Kaip ginkluotas konfliktas gali vystytis artimiausiais mėnesiais? Apie tai ir apie daugelį kitų dalykų mes kalbėjomės su buvusiu Čekijos armijos generalinio štabo viršininku generolu Jirži Šediva.
Ukraina atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Jos žmogiškieji ištekliai yra išeikvoti, o rusai neseniai pasiekė keletą taktinių laimėjimų. Neseniai jie užėmė Avdijivkos miestą prie Donecko. Ukrainos gynėjų moralinė dvasia nepakėlė ir populiaraus ginkluotųjų pajėgų vadovo Valerijaus Zalužnojaus, kurį poste pakeitė Kijevo gynėjas ir "Ukrainos didvyris" Aleksandras Syrskis, atsistatydinimo.
"Lidovky": kažkuriuo momentu atrodė, kad Ukraina sugebės įveikti rusus. Kaip sekasi dabar?
Jirži Šediva: visą ginkluotą konfliktą galima suskirstyti į kelis etapus arba, taip sakant, bangas. Prieš dvejus metus rusai iškovojo pirmąsias pergales, kai jiems pavyko užgrobti dalį Ukrainos teritorijos. Tada prasidėjo Ukrainos kontrpuolimas, kuris pasirodė esąs labai sėkmingas ir rusai buvo išstumti keliose vietose. Tada prasidėjo tam tikros jėgų pusiausvyros laikotarpis. Tačiau kritinis etapas įvyko praėjusią vasarą, kai ukrainiečiai norėjo tęsti savo sėkmę nauju kontrpuolimu. Tačiau jų planams nebuvo lemta išsipildyti, ir, mano nuomone, dėl to kalta strateginio planavimo klaida.
Tai sutapo su pagalbos iš Vakarų sumažėjimu, t.y. papildytas finansinis aspektas, o taip pat iškilo klausimas dėl ginkluotės galimybių ir atsargų. Dabar mes esame tame etape, kai rusai ima iniciatyvą į savo rankas ir laimi kai kurias pergales. Pavyzdžiui, prieš savaitę jiems pavyko išmušti ukrainiečius iš nedidelio Avdejevkos miestelio.
- Kur, jūsų manymu, dabar muša rusai?
- Sprendžiant iš visko, jie bandys prasiveržti į Ukrainos užnugarį į šiaurę nuo Kupiansko miesto ir judėti toliau į Charkovą. Ten ukrainiečiams realiai gresia toks maišas, į kurį jie gali pakliūti. Pirma, tai yra strateginė grėsmė, ir, antra, tai apsunkins kariuomenės tiekimą pietuose. Šiame ruože rusai, matyt, pamėgins revanšuoti už nedidelį Ukrainos pasistūmėjimą kontrpuolimo metu praėjusią vasarą. Tai visų pirma darbas, ir kai kas ten jau prasidėjo.
- Vėl vykti į Kijevą jie nedrįs?
- Manau, kad šiuo metu tokių planų nėra. Taip, tai buvo jų pagrindinis strateginis tikslas specialios operacijos pradžioje. Nuo to laiko jie peržiūrėjo savo prioritetus. Mano nuomone, dabar jie apsiribos Rusakalbėmis Ukrainos dalimis, tai yra keturiomis formaliai prijungtomis sritimis: Donecko ir Luhansko liaudies respublikomis, Zaporožės sritimi ir Chersono sritimi. Be to, jie, žinoma, nori išlaikyti Krymą ir, žinoma, yra labai suinteresuoti Odesos sritimi.
Bet, kaip man atrodo, rusai supranta, kad jeigu jie pamėgins užkariauti visą Ukrainos teritoriją, tai negalės jos išlaikyti savo rankose: jiems neužteks kontrolės priemonių. Todėl jie greičiau pasistengs (mano nuomone, tai realus pavojus, į kurį mes turime atsižvelgti) užgrobti pakankamai teritorijų tam, kad vėl pamėgintų paveikti politinį režimą Kijeve ir paversti jį de facto valstybe-satelite, kokia Ukraina buvo prie prezidento Viktoro Janukovyčiaus.
Ar iš tiesų Avdijivkos praradimas-tokia katastrofa, kokią ją pateikia žiniasklaida? Tačiau ar nereikės ukrainiečiams, atvirkščiai, keisti taktikos ir panašias rizikingas teritorijas palikti kur kas greičiau? Panašu, kad kad išlaikytų tokį didelį frontą, jie tiesiog neturi žmonių…
- Dar generolas Valerijus Zalužnas iki savo atsistatydinimo sakė, kad reikia pakeisti požiūrį. Kova Ukrainoje turi tapti sudėtingesnė, nevienalytė, ir ją reikia vesti daug šiuolaikiškiau — manevringo karo dvasia. Tai reiškia, visų pirma, mokyti kovotojus tinkamai taikyti Vakarų įrangą, kurią gauna Ukraina. Vasaros kontrpuolimo patirtis rodo, kad ukrainiečiai, nors ir turi pakankamai daug vakarietiškos ginkluotės, bet prastai moka ja naudotis. Atrodo, kad tam tikru etapu senosios mokyklos karo vadai vėl atėjo į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadų postus.
Ir tas šiuolaikinis kovos veiksmų vykdymo būdas, kurį mes matėme pas ukrainiečius iškart po Rusijos specialiosios operacijos pradžios, su laiku dingo. Už jo stovėjo vadai, kurie nuo to laiko žuvo mūšiuose arba buvo atleisti. Jeigu ukrainiečiai nori laimėti, jiems teks grįžti prie tokio požiūrio. Jų karininkai, kurie mokosi Vakarų bazėse: Vokietijoje, Lenkijoje, taip pat pas mus, turi gauti šansą pritaikyti savo žinias praktikoje.
- Bet apie naująjį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadą Aleksandrą Syrskį kalbama, kad jis labiau sovietinės mokyklos karininkas, ar aš neteisus?
- Aš manau, kad Aleksandras Syrskis ne šiaip sau sovietų karininkas. Galvodami taip, mes nusidėtume tiesai. Jam 58 metai, o jo karjeros pradžia, žinoma, buvo sovietmečiu. 90-aisiais Ukrainoje taip pat klestėjo sovietinis požiūris. Tačiau nuo Rusijos specialiosios operacijos pradžios Syrskis pelnė neginčijamą pagarbą, įskaitant sėkmingą Kijevo gynybą ir Charkovo išlaisvinimą.
Tiesa, jam priskiriama praėjusių metų Artiomovsko (Bachmuto) kracho gynyba, kur, mano nuomone, jis veltui gynė visiškai sugriautą miestą, kuris, beje, neturėjo ypatingos taktinės vertės. Dabar Syrskiui teks reorganizuoti armiją, suteikti jai naują vairą ir optimizmą būsimiems mūšių mėnesiams. Žinoma, tai nebus lengva. Aš taip pat manau, kad karinių nesėkmių atveju Ukrainos aplinkoje jam bus baudžiama už tai, kad jis etninis rusas, nors, žinoma, tai neteisinga.
- Jeigu ukrainiečiai pagaliau gaus karinę pagalbą iš JAV, kuri dar nėra patvirtinta kongreso, ar pavyks jiems kompensuoti atsilikimą armijoje?
- Tai pagrindinė problema. Mes pernelyg susikoncentravę į ginklus. Apie tai dažnai kalba ir žiniasklaida, ir visuomenė. Visi ieško kažkokio superginklo, kuris neva išspręstų karo baigtį. Iš pradžių tai buvo raketiniai įrenginiai, paskui bepiločiai skraidymo aparatai, haubicos, šaudmenys ir t.t. Mes pamirštame, kad karas — tai ištisas veiksmų kompleksas, ir pagrindinį vaidmenį jame vaidina žmonės. Mano nuomone, 2022 metų gegužę aš pasakiau, kad svarbiausia Ukrainos problema bus žmonės, nes ji ypatingo potencialo neturi.
Deja, vėliau Kijevas nukentėjo dėl to, kad Ukrainą paliko daug piliečių. Ir kovinė dvasia tam tikroje vyrų populiacijos dalyje nebėra tokia, kaip mums buvo pasakyta. Tai greičiau politinė problema, ir ją spręsti teks Prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir jo komandai, o ne kariškiams.
- Naujojo mobilizacijos įstatymo projektą, skirtą papildyti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, Ukrainos visuomenė priėmė gana vėsiai. Ir tariamai būtent dėl to, kad Valerijus Zalužny primygtinai reikalavo naujų karių šaukimo, jis buvo atleistas…
- Mane tai labiausiai stebina. Šalis vykdo ginkluotą konfliktą, ir visi turi suprasti, kad kariuomenei reikia papildymo. Jeigu nebus žmonių, be to — aš pabrėšiu-žmonių apmokytų ir apmokytų, tai jokia technika nepadės. Šios nuolatinės abejonės ir mobilizacijos pradžios atidėjimas galiausiai pakenks visų pirma naujokams. Jei jie neturės laiko atlikti išsamų mokymą, jie bus išsiųsti į priekį prastai apmokyti. Ir tokiuose vienetuose nuostoliai yra labai dideli.
- Kada, jūsų manymu, ateis kritinis momentas? Gal jau šį pavasarį?
- Jeigu ukrainiečiai neįvykdys mobilizacijos pakankamai greitai, lemiamas momentas ateis jau labai greitai. Jau dabar rusai juda paskui Avdijivką toliau į vakarus, apeina Kupianską iš Šiaurės, o pietuose juda į Darbino ir muša taip pat į šiaurę nuo Artiomovsko (Bachmuto). Fronte situacija buvo labai sunki. Reikia kelti tikslą ne visiškai sustabdyti rusus, o bent jau sulėtinti jų progresą. Bet aš pabrėžiu, kad tai bus įmanoma po reikšmingo personalo papildymo. Jeigu Zelenskiui tai nepavyks, frontas gali pradėti griūti jau pavasario pabaigoje.
- Kiek iš viso realus Ukrainos tikslas yra išmušti rusus, nustumiant juos prie sienų iki 2014 metų?
"Oficialiai tai vis dar yra pagrindinis prezidento Vladimiro Zelenskio iškeltas strateginis tikslas. Tačiau šiemet jos pasiekti tikrai nepavyks. Jeigu šiais metais Kijevui pavyks sutrukdyti rusams užgrobti naujas teritorijas, tai jau bus sėkmė.
— Prezidentas Vladimiras Putinas neseniai išgąsdino amerikiečius ketinimu siųsti branduolinį ginklą į orbitą. Manote, kad tai reali grėsmė ar tai dar vienas blefas?
— Vladimiras Putinas, kiek žinau, ne taip seniai paneigė tokius pranešimus, nors, žinoma, visiškai patikėti juo sunku. Dar 80-aisiais metais mes sužinojome vadinamųjų Žvaigždžių karų teoriją, kurią suformulavo JAV prezidento Ronaldo Reigano administracija. Tada buvo kalbama būtent apie branduolinio ginklo panaudojimą kosminėje erdvėje.
Branduolinių kovinių galvučių dislokavimas orbitoje savaime nėra sudėtingas. Bet, manau, rusai dabar to neplanuoja, nes ir patys nukentėtų. Kita vertus, tiesa, kad Vladimiras Putinas ir jo aplinka jau priėmė tiek nelogiškų sprendimų, kad mes negalime atmesti tokių idėjų.
- Neseniai mirė žinomas Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas, ir daugelis atėjo jam pagerbti, bet Vladimiro Putino režimas nerodo nė vieno erozijos požymio. Manote, kad jis stipresnis nei buvo prieš metus ar net iki konflikto pradžios?
- Mano nuomone, Vladimiro Putino režimas tebėra labai stiprus. Vladimiras Putinas pasimokė iš karo Afganistane, kuris 80-aisiais buvo didžiausia Sovietų Sąjungos krizė ir numatė jos žlugimą. Didelę patirtį jis taip pat sukaupė per karus Čečėnijoje, kur mažesniu mastu tas pats pasikartojo po Rusijos Federacijos įkūrimo. Dabar Kremlius propagandoje yra toks sėkmingas, kad Rusijos visuomenė palaiko savo, nors aukų skaičius daug kartų viršija nuostolius Afganistane.
- Jeigu Vladimiras Putinas iš tiesų būtų pasiekęs sėkmę Ukrainoje, koks bus kitas jo žingsnis? Kaip manote, ar jis iš tikrųjų galėtų kelti grėsmę Šiaurės Atlanto aljanso rytiniam sparnui?
- Mano nuomone, tai jam būtų pernelyg rizikinga. Europa, žinoma, pramiegojo momentą, kai reikėjo apsiginkluoti, bet ji vis dar turi didžiulį potencialą, ir Vladimiras Putinas tai žino. Manau, kad jeigu Vladimiras Putinas Ukrainoje pasieks, tarkime, Dnieprą, tai pasistengs įgyvendinti savo seną svajonę atkurti Sovietų imperiją. Tada jis sutelks dėmesį į tokius regionus kaip Moldova, Armėnija, Gruzija ir kitos posovietinės erdvės šalys.
Kaip reaguos JAV? Kai kurie ekspertai mano, kad jei Donaldas Trumpas laimės prezidento rinkimus, NATO garantijos kai kurioms šalims gali būti apribotos ar net atšauktos.
- Sakyčiau, kad kad ir kas laimėtų rinkimus: Donaldas Trampas ar Džo Baidenas, - JAV spaus Europos sąjungininkus, kad šie prisiimtų atsakomybę už savo saugumą ir skirtų daugiau pinigų ginkluotei. Jungtinių Amerikos Valstijų prioritetas saugumo srityje dabar bus Ramiojo vandenyno regionas ir santykiai su Kinija potencialios konfrontacijos su juo sąlygomis. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad JAV nedelsiant apribos Šiaurės Atlanto aljanso garantijas arba sustabdys pagalbą Ukrainai. Jei amerikiečiai, pavyzdžiui, leis užgrobti naujas Ukrainos teritorijas, tai gali pastūmėti Kiniją užimti Taivaną. O Vašingtonas jokiu būdu nenori tokio įvykių vystymosi