Pagal 15 atkurtų senųjų kalbų garsinius pavyzdžius.

1.Finikiečių / upeningių (Č. Gedgaudo duotas)

Pagal išlikusias raides ir jų lietuviškus vardus tenka aiktelti, o toliau gilinantis į vardų, vietovardžių liekanas, stulbina matyti pirminius lietuviškus kaip upeningiškus, pvz. valdovė Didona (liaud. užrašu Dido), reiškianti didybę, galybę, plg. liet. v. ,didė-ti‘, ,didin-ti‘.

Garsynas pritaikytas semitinių kalbų, kas yra akivaizdžiai pritempta, upeningių kalbos išliekas nagrinėjant tenka suabejoti, ar buvo jų kalboje F, H, Ch garsai.

2. Senoji skandinavų.

Žvelgiant į švedų, norvegų, danų, islandų kalbų žodynus susidaro bendras vaizdas, kad labai daug bendro garsyno su žemaičių tarme, žodžiai yra žemaitiškai grubūs, senieji žodžiai dar geriau tai išduoda, kas ypatingai gerai atsiskleidžia labai gerai išlikusioje islandų kalboje, kai jie 8-10 amžiuose išplaukė su tų dienų kalba iš vakarinių Norvegijos pakrančių.

3. Majų.

Šiandien Meksikoje, Gvatemaloje tebekalba kiek pakitusia k‘iče (q‘iche) kalba, kuri yra majų kalbos palikimas.

4. Liaudynų.

Gilinantis į senuosius liaudynų žodžius, lyginant liaudynų – lietuvių kalbų žodžius, ypač geras yra J. Lelio ,Lotynų – lietuvių kalbų bendrybių žodynas‘, suvokiant įvairius labai aiškius garsų kitimo dėsnius, pvz. DV > B, ŠV, ŽV > F, ir t.t. panaudojant kalbotyrinę archeologiją, tenka daryti išvadą, kad dar 4500 arijų metais tebuvo lietuvių kalbos tarmė, apie 5000 metus jau gana nutolusi nuo šaknų, o 5500 metais (5508 m. prasideda šiandieninių metų skaičiavimas) susidarant klasikinei kalbai jau sunkiau, dar labai pakito apie 6000 metus, Romą užkariavus dzūkuojantiems auštragudams, C virto prieš I, ir E jau C, žodžių gale T prieš I virto C.

5. Senoji kinų.

Senoji kinų kalba turi daug lietuviškų žodžių, pvz. ,lep‘ – lapas, ,šamo‘, ,samo‘ – dykuma, plg. liet. ,žemė‘. Reikalinga net ne straipsnis bet knyga. Šiandieninėje kinų kalboje ,sūnus‘ yra užrašomas angliškai ,tsy‘ (ci), ,zi‘ ir ,zi‘ (dzi), pati kinų kalba dėl žmonių gausos ir didžiulių plotų irgi labai skiriasi, jie tarpusavyje dėl priebalsių ir balsių įvairovės nesusišneka.

6. Senoji anglų.

Pati seniausioji Britanijos kalba yra bristonų ar bristainių, v. ,bris-ti‘, išliko žodžiai airių, škotų, velsiečių kalbose senesniais pavidalais, ženkliai mažiau anglų. J. G. Kaizario užkariavimai dėl cinko kasyklų Kernove atnešė liaudynų kalbą, kuri sunkiai prigijo. 5 amžiuje atplaukus anguliams (angula – kampas, taip pat liaudynų kalboje) nuo Šventynės (Schwentine šiandien teka į rytus nuo Kylio miesto Vokietijoje) upės krašto ir šėkšnoms (saksams), buvo atnešta abiejų lietuviškų tarmių žodžių. 1066 m. Hastings (Gaustingas ar Gasdingas pirmiausia) laimėję normandai, atsikėlėlių lietuviakalbių vikingų palikuonys nuo Baltijos jūros, kaip ir užbaigė anglų kalbos susidarymą, krikščionybei užpildant liaudyniškais žodžiais.

7. Senoji japonų.

Senoji japonų kalba remiasi kelių kalbų susiliejimu, įvairiuose tūkstantmečiuose (50.000 – 30.000 metų) atsiskyrusių nuo lietuviško kamieno : ainu, korėjiečių, mandžiūrų, gavusi naujų lietuviškumų papildymus prieš 8. - 2.000 metų per dagšarus / tušurus / tocharus mandžiūrų ir korėjiečių kalbose, ypatingai daug iš ainu kalbos.

8. Senoji slavų.

Šią kalbą 860-863 m. lyg esperanto sukūrė graikas (ar žydas) Metodijus, panaudodamas graikų, hebrajų ir tuometinę bulgarų kalbą, kurios pagrindas buvo lietuviakalbių trakų ir Volgos totorių, garsyne įdavusių kietą Y, pakviestų 680 m. ginti Konstantinopolį / Miklagardą nuo šiaurinių sausuma užpuolimų. Labai gražiai girdime lietuvišką bendratį -ti. Po 863 m. krikšto Moravijos karalystėje kasdienei kalbai trūko žodžių, jie buvo imami iš vietinių tarmių, tai labai gražiai matome šiandien įvairių slavų kalbų žodynuose.

9. Protokeltų.

Tai prieš 25.000 metų atsiskyrusių R1a1b raudonplaukių genetikos žmonių kalba, po Tvano išlikusių Kaukazo kalnyne ir pirmųjų išeivių į vakarus, tuo metu turėjusių ganėtinai aiškios lietuvių kalbos naudojimą. Nagrinėjant airių, piktų / škotų, velsiečių, gaulių, baskų kalbas atsiveria labai gražus žodžių lietuviškumas, kalbinė archeologija rodo pradžiakeltų (graikų įrašu keltoi, liet. v. ,kel-ti‘, atlietuvinus ,keltas‘ iš vns. gr. ,keltos‘. Garsynas buvo gana švelnus, lietuviško skambesio, skiemenys priebalsio – balsės sandaros. Teko peržiūrėti protokeltų žodynus, tai labai iškraipyti iki neatpažįstamumo žodžiai pagal šių dienų mokslininkų sampratą, todėl tarimas skamba negražiai.

10. Senoji Aigupto.

Iškraipyta kalba, kai senuosiuose varduose, perskaitytus iš papirusų matome ir girdime gražų skambesį, pvz. Ramses ar Ramzis tikrovėje įrašytas RAMESIS. Nilas turėjo gražų Apis vardą, palyginkime liet. ,upė‘. Žvelgiant į koptų žodyną, tenka pažinti gražius pradžialietuviškus žodžius, aptrupėjusius, pakraipytus. Yra išlikę ir lietuviškų perlų iki šiandien, pvz. El Suveis, plg. lietuvišką pradinį Suveisas, v. ,su-(v)ei-ti‘, dar ir šiandien lietuvių šnekamojoje kalboje naudojamą.

11. Riukiu kalba.

Tai pietinių Japonijos salų kalba, turinti daug japonų, kiek korėjiečių, taivaniečių (austronezų kalbų šaknų) žodžių.

12. Senoji graikų.

Kalbine archeologija atstačius graikų kalbą į Taurėjos karo metus (4312 -4322 arijų metus), tenka matyti gražius lietuviškus žodžius, pvz. ,ochtos‘ – kalva iš ,aukštas‘, ,felinos‘ - katinas iš ,švelnynas‘, ,spasma‘ – spazma iš ,spausma‘, ,schizma‘ – išskyrimas iš ,skėsma‘ ir t.t. Dar Homero laikų (4700 arijų metai) kalba turi labai daug lietuviškų žodžių, gražiai išlaikytų. Neužmirškime ir anatolų kalbos, kuri išliko šiandieninėje turkų kalboje gražiais lietuviškumais.

13. Hetitų kalba.

Graikų ,hethites‘, pagal perskaitytus raštus ,hattu‘, atskleidžia buvus pradžioje ,gadas‘ (gudas, balsiai neturi didelės reikšmės), ,gedytis‘. Tie išlikę įrašai perskaitomi labai jau įtartinai abrakadabriškai, nors eilė žodžių turi gražų lietuvišką skambesį, pvz. ,pisėnas‘ , v. ,pis-ti‘ – vyras, kas rodo moterų valdžios viršumą buvus gudų visuomenėje. Graikų ,pesnos‘, vėlesnis ,peos‘ – tebūnie pisnis, labai aiškus lietuviui ir visa jungtis tarp gudų, anatolų ir graikų kalbų – viena lietuviška kilmė. Kiek hattu laikais buvo įsigyvenę F, Th, Ch, H garsai sunku atsakyti, nes anatolų kalbos palikime turkiškuose žodžiuose jau galėjo būti dėl turkiško garsyno, sąlygoto arabų kalbos.

14. Kečua / inkų kalba.

Išliko iki šiandien kečua kalba, perėmusi protėvių inkų paveldą. Stebina daug lietuviškų šaknų žodžių, kad ir šalies Peru pavadinimas iš buvusios Vari < pradinis VaRa, liet. v. ,vary-ti‘.

15. Akadų kalba.

Iš išlikusių jų gyventų vietų kalbų, ypač asirų, matome daug lietuviškų šaknų žodžių, garsynas prasidėjo su F, Ch, H garsais.