2024-ieji-Naujųjų dešiniųjų metai
Johnas Lloydas
rašantis "The Financial Times" redaktorius, rašo knygą apie "Naujųjų dešiniųjų" iškilimą Europoje
2024 m. vasarą vyks Europos Parlamento rinkimai.
Išvengti "Naujųjų dešiniųjų" įtakos didėjimo Europai nepavyks,
mano straipsnio Unherd autorius.
Vadinasi, teks įsiklausyti į" Putiną suprantančias
" jėgas Vokietijoje,
Prancūzijoje,
Vengrijoje ir kitose šalyse.
Europos populistai atsidūrė ant realios valdžios slenksčio.
Iš visų šiais metais visame pasaulyje laukiamų rinkimų virtinės svarbiausi bus Europoje.
Kiekvienoje į
š 27 ES šalių, kur birželio pradžioje vyks rinkimai
į Europos Parlamentą,
veikia mažiausiai viena partija iš "naujųjų dešiniųjų",
vadinamų jiems priešiškais sluoksniais taip pat "ultradešiniaisiais".
Kai kuriose šalyse (Suomijoje, Italijoje, Slovakijoje, Švedijoje)
jos įeina į koalicinę vyriausybę, o trijose (Vengrijoje, Italijoje, Slovakijoje)
net yra jos vadovės.
2023 metai baigėsi netikėta pergale Nyderlanduose
Gert Wilders ir jo Laisvės Partijai,
o ateinantys metai žada dar daugiau tokių pergalių.
Austrijos Laisvės partija, pagal kai kurias apklausas populiariausia šalyje,
tikriausiai laimės parlamento rinkimus rudenį.
Belgijoje, kur birželį vyks parlamento rinkimai,
"Naujųjų dešiniųjų" partija "flamandų interesas" ne tik siekia pergalės
Flandrijoje, didžiausiame ir turtingiausiame šalies regione,
bet ir pirmauja pagal bendras apklausas.
Ir ji, ir jos artimiausia varžovė,
Naujasis flamandų Aljansas, stovi vietinio nacionalizmo pozicijose - iki pat atsiskyrimo nuo Belgijos.
M. Le Pen augimas ir"Alternatyva Vokietijai"
Negalima nepastebėti
"Naujųjų dešiniųjų" pakilimo simbolikos šalyje,
kurioje yra Europos sąjungos būstinė.
Tas pats galioja ir kitoms pagrindinėms ES šalims.
Kalbama,
kad pats Emanuelis Makronas įsitikinęs,
kad 2027 metais mojuoti ranka nuo Eliziejaus rūmų laiptų bus ne kas kita,
kaip Marine Le Pen.
Toliau auga ir "Alternatyva Vokietijai",
tad sanitarinis kordonas aplink" ne rankos paspaudimo "partiją, su kuria ponia Merkel savo laiku uždraudė visoms" padorioms partijoms "
stoti į koaliciją, šiemet tikriausiai žlugs.
Nedėk piršto į "alternatyvos" burną:
praėjusį mėnesį partijos frakcijos Bundestage vadovo pavaduotojas
Norbertas Kleinvacheris pareiškė man,
kad "skirtumas tarp CDU ir mūsiškės programos ne toks jau ir didelis".
Daugelyje Vokietijos žemių (
ypač rytuose, kur "alternatyvos" pozicijos stipriausios)
pagrindinių partijų nariai jau užmezgė ryšius su "naujaisiais dešiniaisiais"
(bent jau neoficialiais).
Kaip tai jau įvyko Švedijoje,
su Parlamentine aritmetika tenka skaitytis, ir centristams prireiks
"Naujųjų dešiniųjų" pagalbos, jeigu jie panorės valdžios.
Tokiu būdu išsipildo
pats niūriausias ES košmaras:
populistinis maištas.
Prancūzijos ir Vokietijos vadovai
dešimtmečius deklaravo "dar glaudesnės sąjungos" siekį į
r energingai jį įgyvendino praktikoje.
Tačiau nors tik nedaugelis "Naujųjų dešiniųjų"
iš tiesų reikalauja išstojimo iš ES,
jų kolektyvinę politiką galima suformuluoti žodžiais:
"niekada daugiau taip glaudžiai nesiartinti, kaip dabar!"
Tokiu būdu šios dešiniosios
arba neva ultradešiniosios partijos netiesiogiai mėgina išplėšti šerdį į
š viršnacionalinio Europos Sąjungos projekto.
Ir jeigu "Naujiesiems dešiniesiems" pasiseks, ES tikriausiai susilpnės
Baimės strategija vis blogėja
Šiame etape tai yra viena iš svarbiausių šimtmečio tendencijų.
Daugumoje komentarų ir reportažų šia tema
Vakaruose ir kitose demokratinėse šalyse
tai pateikiama kaip neįsivaizduojama politinė katastrofa,
atverianti kelią į autoritarizmą.
Prisimindami skaudžią istorijos patirtį,
ES kritikuojančios dešiniosios partijos publikai
pateikiamos kaip ekstremizmo, slypinčio už apgaulingo įsipareigojimo demokratijai, skleidėjai. Tačiau toks požiūris — su nuolatinėmis nuorodomis į fašistinę
ar nacistinę praeitį (o jį turi daugelis Europos partijų,
tarp jų ir "rankos paspaudėjai") - likimo ironija
nė kiek nepadės patraukti" naujų dešiniųjų " atsakomybėn.
Atėjo laikas žvelgti į juos lygiai taip pat, kaip mes žiūrime į kairiąsias partijas su komunistinėmis šaknimis Italijoje,
Vokietijoje,
Portugalijoje ir Švedijoje,
o taip pat į visas kitas, nesutepusias savęs jokiais totalitariniais ryšiais.
Tai reiškia,
kad mums reikia atmesti į kalbą pereinančius įžeidimus
ir vietoj to pabandyti viską išsiaiškinti,
o jeigu ir kritikuoti, tai byloje-šių partijų politiką ir retoriką,
o ne jų neva kosmopromituojančius ryšius praeityje ar dabartyje.
Tik taip mes galėsime suprasti tikrąją "Naujųjų dešiniųjų" prigimtį - ir tai, kuo sąlygojamas jų besitęsiantis pakilimas.
Pavyzdžiui, daugelis jų laikosi ekonominių ir visuomeninių pažiūrų, labiau būdingų socialdemokratų programoms,
tačiau kartu su euroskepsija,
griežtu globalizacijos atmetimu ir šeimų parama.
Tiesa, šių partijų požiūriai skirtingose šalyse labai skiriasi.
Dvi partijos, atėjusios į Vyriausybę 2022 metų rugsėjį
("švedų demokratai" ir "Italijos broliai" Džordžis Melonis)
atvirai pasisako už nacionalinį ir socialinį konservatizmą,
pasiskolintą iš Britų dešiniųjų,
įkvėptų dabar mirusio Sero Rodžerio Skrutono.
Abi partijos palaiko Ukrainą ir pasisako už NATO
(nors Švedija ir toliau neleidžia Turkijos veto)
ir laikosi nuosaikių socialinių pažiūrų.
Vidurio ir Rytų Europos kraštutiniai dešinieji ne tokie:
jie linkę į griežtesnį, savaip net maištingą politinį požiūrį.
Iš dalies tai yra neseniai įvykusio perėjimo iš komunizmo į parlamentinę demokratiją ir liberalias institucijas pasekmė.
Šia prasme parodomoji
Bulgarijos partija "atgimimas", kuri nuo įkūrimo 2014 m.išaugo iki trečios vietos
2023 m. parlamento rinkimuose.
Priešingai nei istoriniai kraštutiniai dešinieji,
ji, priešingai, prorusiška ir antiamerikietiška, nenori padėti
Ukrainai ir priešiškai nusiteikusi gėjų teisėms.
Praėjusių metų birželį grupė protestuotojų
(neva vadovaujama "Renesanso" deputato)
pamėgino sužlugdyti belgų filmo "arti" rodymą apie labai intymius dviejų paauglių berniukų santykius.
Protestas prieš "formaliai sėkmingus", už realią meritokratiją
Galingas, nevienalytis ir agresyvus tokio pobūdžio judėjimas
reikalauja ypatingo dėmesio.
Bet svarbiausia, reikia išsiaiškinti,
kodėl visoje Europoje milijonai darbininkų klasės ir žemesniosios viduriniosios klasės atstovų, istoriškai laikęsi kairiųjų pažiūrų,
dabar atiduoda savo balsus "Naujiesiems dešiniesiems".
Šią besiplečiančią rinkėjų grupę jau negalima nurašyti kaip "visuomenės atmatas"
(šią Hillary Clinton etiketę savo laiku prikabino ant Donaldo Trampo gerbėjų).
Inosmi arba "siaurakakliai ksenofobai".
Būtent iš šių sluoksnių ateina galingiausios jėgos visuomenės pertvarkymui
įr kovai su "diplomuotų klasių panieka",
kaip išsireiškė amerikiečių filosofas Michaelas Sandelas.
Jo nuomone, elitas pačią meritokratijos koncepciją pavertė sistema
,kurioje " nuopelnai automatiškai priskiriami labiausiai formaliai sėkmingiems žmonėms, turintiems "popierinių " nuopelnų".
Daugumoje "Naujųjų dešiniųjų"
partijų dėmesys darbininkų klasės problemoms pasireiškia
ir aštriu priešiškumu masinei imigracijai.
Jų pirmoji paramos banga
2010-aisiais buvo diktuojama būtent šios pozicijos,
nes tradiciniai kairieji ir dešinieji plačiai palaikė laisvą darbo jėgos srautą ir dosnias pabėgėlių programas. Jeigu "naujoji dešinioji"
Europa ir turi kažkokią bendrą problemą,
tai būtent ji.
Tuo pačiu metu, daugiausia dėl jų partijos vadovybės trumparegystės politikos,
kairiosios partijos (leiboristai, socialistai, socialdemokratai)
vis labiau prarado darbo rinkėjus, o vietoj to remdavosi viduriniosios klasės atstovais — mobiliaisiais, turinčiais sėkmingą karjerą, o socialiniu požiūriu - labai liberaliais.
Savo "naujuosius dešiniuosius" turi ir JAV
Tai ne naujiena Europai ir net ne jos ypatybė.
Ryškiausiai šis reiškinys pasireiškė JAV,
kur Donaldo Trampo įkvėptas judėjimas "sugrąžinsime Amerikai buvusią didybę" (MAGA — pirmosiomis santrumpos raidėmis anglų kalba).
Labiausiai palaikė regionus,
nukentėjusius nuo pramonės nuosmukio.
Bet "naujieji dešinieji"
ir Trampas — ne vienas ir tas pats.
Judėjimui "Sugrąžinkime Amerikai buvusią didybę"
labiau būdinga maištinga dvasia, ir ji, daugeliu atžvilgių dėl nenuspėjamos Trampo figūros.
Amerikiečių populistas atrodo daug radikalesnis už europiečius.
Tie, kaip taisyklė, sušvelnina savo programas,
atėję į valdžią ar net priartėję prie jos.
Puikus to pavyzdys - Džordžas Melonis.
Trampo judėjimas, priešingai,
sukasi aplink jo asmenybę,
o politiniu požiūriu jis daugeliu atžvilgių atsiskyrėlis.
Pavyzdžiui, jis nepagrįstai trimituoja apie rinkimų klastojimus,
tvirtina,
kad nelegalai "gadina Amerikai kraują"
ir grasina įvesti dienos diktatūrą tvarkai įvesti, jeigu laimės rinkimus šiais metais.
Būtent šis santykinis
Europos Naujųjų dešiniųjų nuosaikumas ir jų stiprėjantis
artumas valdžiai reikalauja nuodugniau nušviesti įvykius.
Prieš ką jie pasisako, aišku.
O štai kaip jie ruošiasi tai pasiekti - ne.
Jie dažniau nusistovėjusias partijas žaidžia savo statusu nesuteptų kompromisais naujokų.
Bet jeigu "Naujieji dešinieji" neįvykdys savo pažadų į
r nepakeis politikos į šaknį, tai patirs neišvengiamą nesėkmę.
Tokiu būdu ateinantys metai taps tikrąja jų pagrindinio išbandymo pradžia - ir kaip demokratinių organizacijų, kuriomis jie save vadina, ir kaip politikų, kurių idėjos neva pakeis jų šalis.