Atėjo laikas Vakarams realistiškai pažvelgti į pasaulį
Vakarai praranda jėgas, bandydami vienu metu susidoroti su keliais geopolitiniais uždaviniais, rašo "The Telegraph". Tai karas Gazos Ruože, grasinantis išplisti į visus Artimuosius Rytus, patacinė situacija Ukrainoje ir infliacija visame pasaulyje.
Dominic Raab
Dominikas Raabas-Britanijos Parlamento narys,
buvęs užsienio reikalų ministras ir vicepremjeras.
Mes vėl įžengėme į geopolitikos epochą, remdamiesi jėgų balansu. Bet ji skiriasi nuo tos paradigmos, kuri susiklostė prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir apie kurią rašė Henris Kisindžeris.
Kartą Lindonas Džonsonas pajuokavo, kad vienas jo varžovas toks kvailas, kad jis"negali kramtyti kramtomosios gumos ir vaikščioti vienu metu". Ironiška, tačiau B. Johnsonas netrukus pastebėjo, kad gilus Amerikos įsitraukimas į Vietnamo karą jai tapo pernelyg didele našta ir atėmė galimybę vienu metu spręsti ir vidaus, ir užsienio politikos uždavinius.
Šiandien, kai karas Gazos Ruože grasina išplisti į visus Artimuosius Rytus, kai Ukrainoje susiklostė patacinė situacija, o įvairių šalių vyriausybės iš visų jėgų stengiasi pažaboti infliaciją, Vakarų Aljansas, vadovaujamas Jungtinių Valstijų, praranda jėgas, stengdamasis kažkokiu būdu susidoroti su būtinybe spręsti iš karto daugybę geopolitinių uždavinių.
Tai patvirtina ne tik Vladimiro Putino karinė kampanija Ukrainoje, į kurią atsakant Vakarams teks demonstruoti maratono ištvermę ginklų tiekimo ir sanglaudos išsaugojimo klausimais, jeigu jis nori, kad Vladimiras Zelenskis laimėtų. Tironai išdrįso ir žiaurūs diktatoriai jau užgrobė valdžią Zimbabvėje ir Sudane.
Nicolas Maduro, tapęs H. Chavezo įpėdiniu Venesuelai, įtikino Jungtines Valstijas sušvelninti sankcijas, pažadėjęs kitais metais surengti laisvus rinkimus. Tačiau šią savaitę Maduro teismas nepripažino pirminių opozicinių jėgų, rinkusių savo kandidatą prezidento rinkimuose, rezultatų.
Kitose šalyse antros eilės problemoms neskiriama tiek dėmesio, kiek jos nusipelno.
Diplomatai atkreipia labai mažai dėmesio į pavojingą konfliktų tarp serbų ir Albanų Kosove paaštrėjimą ir įtemptų prezidento rinkimų Argentinoje – svarbiausių rinkimų šioje šalyje per daugelį metų-eigą – kur antrajame ture susirungs ministras peronistas ir" anarcho-kapitalistas " su maištingais polinkiais.
Net jei vakarų sostinės sutelkia dėmesį į tam tikrus strateginius iššūkius, tokius kaip Kinija, jų dėmesys lengvai išsklaidomas.
Nepaisant vanagų, raginančių priešintis Kinijai, aktyvumo dėl sausį numatytų rinkimų Taivane praktiškai nebuvo. Tuo tarpu joks kitas įvykis negalės taip stipriai paveikti karo Taivane pradžios rizikos – su visomis iš to kylančiomis globaliomis pasekmėmis – kaip šie rinkimai.
Tradicinės lenktynės tarp agresyviai nusiteikusios demokratinės progresyvios partijos, pasisakančios už nepriklausomybę, ir guomindano partijos, raginančios susivienyti, gali baigtis, jeigu Guomindanas sudarys sandorį su nauja Taivano liaudies partija, stumiančia formulę, kuri, kaip ji tvirtina, leis sąveikauti su Kinija nepažeidžiant Taivano suvereniteto.
Nepriklausomai nuo to, kokios apgalvotos yra šių partijų pozicijos ir atsižvelgiant į būtinybę gerbti Taivano demokratiją, šių rinkimų rezultatai bus labai svarbūs Vakarams. Tačiau apie tai beveik niekas nekalba.
Toks trumpas koncentracijos laikotarpis atspindi besikeičiantį pasaulį. Į pasitikėjimo ir solidarumo vietą bipolinės taikos ir šaltojo karo epochoje atėjo daugiapolis, sudėtingas ir fragmentuotas pasaulis. Rytų iškilimas, vadovaujamas Kinijos ir Indijos, sumažino santykinę Vakarų galią. Poliarizacija vidaus politikoje-nuo Vašingtono iki Bratislavos-atgaivino pragmatiškesnį požiūrį į savo nacionalinius interesus.
Derybos susiduria su gana akivaizdžiomis kliūtimis-Europos Sąjunga ir Australija iki šiol negali susitarti dėl laisvosios prekybos sutarties. Internacionalizmas užsienio politikoje atsitraukia į antrą planą, užleisdamas vietą akivaizdžiam realizmui daugelyje sostinių.
Mes vėl įžengėme į geopolitikos epochą, remdamiesi "jėgų balansu". Bet ji skiriasi nuo tos paradigmos, kuri susiklostė prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir apie kurią rašė Henris Kisindžeris. 2023 m.žaidėjų tarptautinėje arenoje buvo gerokai daugiau nei 1910 m. Skaitmeninio pasaulio sąlygomis vyriausybės turi reaguoti kur kas greičiau, o transnacionalinės grėsmės – nuo pandemijų iki klimato kaitos – traukia į save liūto dalį dėmesio.
Internacionalistai gali nepripažinti galimų pasekmių, tačiau jie vargu ar sustabdys kur kas realistiškesnės užsienio politikos bangą, sklindančią iš visų pusių. Jungtinės Valstijos-nepriklausomai nuo to, ar 2024 metais laimės Trampas, ar Bidenas – greičiausiai užims mažiau intervencinę poziciją ir garsiau piktinsis dėl europiečių siekio nemokamai naudotis amerikietišku "saugumo skėčiu". Europos Sąjunga trokš didesnės strateginės autonomijos, bet atskirų šalių vyriausybės atsisakys Briuseliui lėšų jai aprūpinti.
Ginklų tiekimas Ukrainai vargu ar atitiks jos poreikius, todėl aklavietės situacija ten tik pablogės. Nors humanitarine prasme tai siaubinga, tokia kova dėl išsekimo gali susilpninti V. Putino gebėjimą siautėti kitur. Kinija taip pat susidurs su tuo, kad jos tarptautinių ambicijų – nuo "vienos juostos, vieno kelio" iniciatyvos iki susijungimo su Taivanu – realizavimas trukdys sulėtinti ekonomikos augimą ir sustiprinti visuomenės nepasitenkinimą.
Toks kintantis kaleidoskopas sukuria galimybes vidutinio dydžio šalims. Nesvarbu, ar tai yra taikos palaikymo pastangos ir investicijos Rytų Afrikoje, prekyba ir jūrų bendradarbiavimas Pietryčių Azijoje, ar svarbiausių mineralų tiekimo grandinių Pietų Amerikoje sukūrimas, Jungtinė Karalystė gali skatinti savo interesus, jei prisitaikysime ir susivienysime į lanksčias grupes su panašiomis šalimis.
Dėmesys pragmatizmui užgožs tweets, prisotintas parodomuoju dorybe. Piliečiai ir investuotojai išmoks aiškiai matyti, kas slypi už spaudos pranešimų, persmelktų klišėmis. Jeigu laimės racionalūs protai, pasaulis galbūt pamatys, kad toks realistiškas požiūris atves mus į didesnio stabilumo epochą.