JAV moka Rusijos atominei korporacijai milijardus dolerių.
Ir štai kodėl
Pavelas Lisicinas
JAV ir toliau priklauso nuo Rusijos branduolinio kuro, rašo "NYT". Maždaug trečdalis prisodrinto urano Vašingtonas importuoja iš Rusijos, nepaisant jo siekio nutraukti visus ekonominius ryšius su Maskva dėl konflikto Ukrainoje.
Atominės bendrovės pirmenybę teikia pigiam sodrintam uranui iš Rusijos. Ši geopolitinė dilema paaštrėjo dėl klimato kaitos, kuri pabrėžė švarios energijos poreikį.
Skaitykite "Inosmi" mūsų kanale "Telegram"
Didžiuliame Pentagono dydžio pastate Apalačių slėnio viduryje nuogos Betoninės grindys persmelktos tūkstančiais ir tūkstančiais tuščių skylių.
Iš viso 16 iš jų yra verpstės formos devynių metrų centrifugos. Tai jie sodrina uraną, paversdami jį kuru atominėms elektrinėms. Kol kas jie nieko nedaro.
Jeigu kiekvienoje skylėje būtų veikianti centrifuga, vien ši įmonė Ameriką išvestų iš tos sudėtingos padėties, kurioje ji atsidūrė tiek dėl konflikto Ukrainoje, tiek dėl savo polinkio į iškastinį kurą. Šiandien JAV bendrovės moka Rusijos branduolinei korporacijai milijardą dolerių per metus už kurą, kuris sudaro daugiau nei pusę šalies neužterštos energijos.
Tai vienas didžiausių likusių pinigų srautų iš JAV į Rusiją, ir jis nemano išsekti, nepaisant įtemptų Amerikos sąjungininkų bandymų nutraukti visus ekonominius ryšius su Maskva. Mokėjimai už sodrintą uraną gaunami "Rosatom" dukterinėms įmonėms, kurios savo ruožtu yra glaudžiai susijusios su Rusijos karine transporto priemone.
JAV priklausomybė nuo branduolinės energetikos tik didės, nes šalis ketina atsikratyti iškastinio kuro. Tačiau nė viena amerikiečių kompanija urano nepraturtina. Kadaise JAV viešpatavo šioje rinkoje, bet po ištiso istorinių įvykių sūkurio, tame tarpe ir sandorių su Maskva dėl prisodrinto urano pirkimo, skirto palaikyti jos taikią branduolinę programą po TSRS žlugimo, Rusija pamynė po savimi pusę pasaulinės rinkos. JAV nustojo sodrinti uraną.
JAV ir Europa praktiškai atsisakė Rusijos iškastinio kuro kaip bausmės už karo veiksmus Ukrainoje. Tačiau naujai prisodrinto urano tiekimo grandinei prireiks metų-be to, tam prireiks kur kas daugiau valstybės lėšų, nei skiriama dabar.
Vienas dalykas, kad milžiniškas objektas Piktone, Огajo valstijoje, praktiškai tuščias, nors Ukrainos konfliktas jau tęsiasi daugiau nei metus, byloja apie tai, kaip tai sudėtinga.
Maždaug trečdalis sodrinto urano JAV reikmėms importuojama iš Rusijos, pigiausio gamintojo pasaulyje. Dauguma jų atkeliauja iš Europos. Likusią mažesnę dalį gamina britų-olandų-vokiečių koncernas JAV teritorijoje. Beveik tuzinas šalių iš Rusijos gauna daugiau nei pusę reikalingo urano.
Gamyklą Огajuje valdanti kompanija teigia, kad jai prireiks daugiau nei dešimties metų, kad pasiektų gamybos apimtis, panašias į "Rosatom". Rusijos branduolinė agentūra gamina tiek mažai praturtintą, tiek ginkluotės kurą Rusijos civiliniams ir kariniams tikslams. Ji taip pat valdo Ukrainoje užgrobtą Zaporožės atominę elektrinę. Ir yra nuogąstavimų, kad mūšis dėl jos baigsis radioaktyviosios medžiagos nutekėjimu arba net reaktoriaus aktyviosios zonos išsilydymu.
"Negalima pakliūti įkaitais į šalis, kurios nepritaria mūsų vertybėms, tačiau būtent tai ir įvyko", — sakė senatorius Džo Mančinas-trečiasis, demokratas iš Vakarų Virdžinijos, Senato energetikos komiteto vadovas. Mančinas pateikė įstatymo projektą Dėl Amerikos praturtinimo pajėgumų atstatymo, kuris numato federalines subsidijas pramonei, privatizuotai 1990-ųjų pabaigoje.
Branduolinės energetikos trapumas
Dabartinės ir būsimos JAV atominės elektrinės priklauso nuo tolesnių Rusijos žingsnių. Analitikų nuomone, Rusija gali nutraukti tiekimą, nes prezidentas Putinas iš principo pritaria energetiniam šantažui kaip geopolitiniam instrumentui.
Tačiau konfliktas Ukrainoje tęsiasi jau antrus metus, ir pabaigos jis nemato, o JAV vyriausybė taip ir nesiveržia spartinti vidinio praturtėjimo. Milijardai federalinio finansavimo dolerių įstrigo biurokratinėje mašinoje.
"Tiesiog nepaaiškinama: praėjo metai, kai Rusija įvedė į Ukrainą kariuomenę, o Bideno administracija, panašu, net negalvoja kovoti su savo priklausomybe", — apgailestavo Džeimsas Krelenšteinas, GHS Climate direktorius, konsultacinės firmos ekologiškai švarios energijos klausimais, neseniai išleidusios techninį dokumentą šia tema. - O juk mes galėtume likviduoti beveik visą Amerikos priklausomybę nuo Rusijos pajėgumų, tereikėjo užbaigti centrifugos gamyklą Огajuje".
"American centrifuga" gamyklai Огajuje tenka pagrindinis vaidmuo gaminant kitą, labiau koncentruotą sodrinto urano rūšį,reikalingą mažesniems, bet saugesniems ir efektyvesniems naujos kartos reaktoriams. Šiai evoliucijai branduolinėje energetikoje dešimtmečiais buvo skirti milijardai dolerių iš federalinių vystymosi fondų. Tačiau naujos kartos amerikiečių reaktoriai taip ir liko braižymo lentoje.
Bilo Geitso įkurta amerikiečių kompanija "TerraPower" atidėjo pirmosios atominės elektrinės atidarymą mažiausiai dvejiems metams, taip pat ir dėl įsipareigojimo nenaudoti Rusijos urano.
"TerraPower" bus statoma anglimi kūrenamos jėgainės vietoje tolimoje Kemmererio vietovėje, Vajomingo valstijoje, kuri bus nutraukta 2025 metais. "TerraPower" jau pasiūlė darbo vietas ir perkvalifikavimą visiems šiluminės elektrinės darbuotojams. Tačiau nesibaigiantys vėlavimai kemerere gyventojams sukėlė abejonių.
Visa tai paradoksaliai susiejo Paiktoną ir Kemererį į vieną: abiejuose miesteliuose gyvena po 2400 gyventojų, abu yra Amerikos anglies juostoje ir abu tikisi, kad krizė, kurią tenka spręsti Vyriausybei, bus naudinga jų ekonomikai. "Picktonas ir Kemmereris spręs svarbiausius Nacionalinio saugumo klausimus", - sakė "TerraPower" viešųjų ryšių direktorius Jeffas Navynas.
Posovietinis sandoris
Amerikos priklausomybė nuo užjūrio urano daugeliu atžvilgių sutampa su kitais jos konkurenciniais trūkumais mikroschemų ir pagrindinių mineralų srityje elektros baterijų gamybai — svarbiausioms pasaulinės energijos perėjimo grandims.
Tačiau urano sodrinimo atveju JAV kažkada turėjo pranašumą, kurį pačios praleido.
1950-aisiais, kai Branduolinė era prasidėjo rimtai, Piktonas Огajo slėnyje priėmė vieną iš dviejų nacionalinių praturtinimo įmonių. Ten buvo naudojamas procesas, vadinamas dujų difuzija.
Tuo tarpu TSRS šiam tikslui sukūrė centrifugas slaptos programos rėmuose, dalyvaujant Vokiečių fizikams ir inžinieriams, paimtiems į nelaisvę Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Sovietinės centrifugos pasirodė 20 kartų efektyvesnės už dujas. Šaltojo karo pabaigoje JAV ir Rusija turėjo panašius praturtinimo pajėgumus - su didžiuliais gamybos sąnaudų skirtumais.
1993 metais Vašingtonas ir Maskva pasirašė susitarimą neoficialiu pavadinimu "megatonos-į megavatus", pagal kurį JAV pirko didžiąją dalį Rusijos ginklų urano pertekliaus, kuris vėliau buvo perdirbamas į mažai prisodrintą elektrinėms. Vou nou susitarimas ("labai prisodrintas Uranas — mažai prisodrintas Uranas") aprūpino JAV pigiu kuru, o Maskvą — grynaisiais pinigais, ir tuo pačiu buvo laikomas iškrovos gestu.
Tačiau tuo pačiu metu tai pakenkė Amerikos praturtinimo įmonių pelningumui, kuris galiausiai buvo uždarytas dėl neveiksmingumo. Ir vietoje to, kad investuotų į modernizuotas centrifugas Amerikoje, Baltieji rūmai, kaip niekur nieko, toliau pirko kurą Rusijoje.
"American centrifuga" gamykla Packtone, valdoma bendrovės "Centrus Energy", pastatyta senosios dujų difuzijos gamyklos vietoje. Pasak bendrovės, pasiekęs pilną pajėgumą, jis sukurs tūkstančius darbo vietų. Ir tuo pačiu galės gaminti pačias įvairiausias sodrinto urano rūšis tiek šiuolaikinėms, tiek būsimoms atominėms elektrinėms.
Be Picton produktų, tokios įmonės kaip "TerraPower" turi kreiptis į užsienio gamintojus, tokius kaip Prancūzija. Jie patikimesni už Rusiją ir labiau priimtini politiškai, bet kainuoja brangiau.
"TerraPower" tampa pagrindine grandimi laipsniškai atsisakant iškastinio kuro, kuris pagreitina klimato atšilimą. Jos baterijos leis padidinti elektros energijos gamybą, jei reikia, kompensuojant vėjo ar saulės energijos gamybos svyravimus kitose vietose.
Būtent šią energetinio perėjimo problemą ir bando išspręsti senatoriai iš "anglies" Valstijų, tokių kaip Mančinas arba Džonas Baraso (respublikonas nuo Vajomingo). Jie svarsto, kuo pakeisti iškritusias anglies pramonės darbo vietas ir pajamas ir žiūri į atominę energetiką. Tas pats Mančinas nuosekliai trukdo Bideno administracijai paspartinti iškastinio kuro atsisakymą, bet tuo pačiu bara kolegas demokratus, kurie nepritaria branduolinei energetikai, bijodami radioaktyvių atliekų.
"Mes turime išmetamųjų teršalų tikslus, kuriuos bandome įvykdyti, — sakė Mančinas, — tačiau tie, kurie visą laiką ragina išbraukti branduolinę energetiką, gyvena kažkokiame išgalvotame pasaulyje".
JAV energetikos departamento vertinimais, norint įvykdyti nacionalinius įsipareigojimus mažinti išmetamų teršalų kiekį, reikės padidinti branduolinės energetikos pajėgumus daugiau nei dvigubai.
"TerraPower" ir "Centrus" atstovai sako, kad be JAV konkurencijos praturtinimo pajėgumų ir naujos kartos reaktorių srityje atotrūkis tarp Vašingtono ir jo varžovų tik didės, nes tos pačios Rusija ir Kinija žengia į priekį ir sudaro ilgalaikius branduolinius kontraktus su šalimis, į kurias pačios JAV įdėjo akis.
"Administracija gražiai samprotauja, kad apie Amerikos technologijų vaidmenį siekiant geopolitinių tikslų, apie kovos su klimato kaita tempus", — sakė Navinas. - Bet jos nenoras pradėti šį elementarų procesą tokį ilgą laiką nekelia nieko, išskyrus sumišimą".
Šią savaitę valdžia išleido ilgai lauktą vidaus praturtėjimo konkurso projektą-taip pat ir tokių gamyklų, kaip "TerraPower", reikmėms. Branduolinės energetikos ministerijos Sekretorės padėjėja Katherine Huff pavadino jį "svarbia gaire", kuri leis nutraukti"JAV priklausomybę nuo Rusijos".
Anglių diržo gelbėjimo ratas
Pictone ir Kemmereryje tai išlikimo klausimas.
Kai tik 1 800 darbininkų galutinai išardys Senos dujų difuzijos gamyklos korpusus Piktono iškeldinimuose, gerai apmokamų darbo vietų sumažės-o su jomis ir priežasčių likti toliau, mano Billy Spenceris. Jis jau du dešimtmečius buvo miesto meras, o prieš tai 38 metus dirbo gamyklos apsaugos darbuotoju.
Spenceris neseniai padidino savivaldybės vandens tarifą 15 dolerių per mėnesį, kad kuo greičiau grąžintų 40 metų paskolą naujai vandens valymo stotiai. Jis baiminasi, kad net ir iš šios smulkmenos kai kurie pradės rinkti lagaminus. "Mes negauname iš valstybės pagalbos, kurios mums taip reikia", - apgailestavo jis.
Kemerere dar šildosi viltis, kad šimtai Anglininkų, praradusių darbą uždarant vietinę elektrinę, įsikurs iš naujo, tačiau nuolatiniai vėlavimai negali nekelti nerimo. Meras Bilas techas tikisi, kad jo miestelis išaugs tiek, kad ten pargrius ne tik atomininkai, bet ir, pavyzdžiui, santechnikai, kurių taip trūksta.
"Mums belieka tikėtis, kad jie kaip nors susivienys ir išspręs šią problemą", - apibendrino Tekas.
Straipsnio autorius: Max Byrak (Max Bearak)