Prieš 51-erius metus susidegino Romas Kalanta.

„… 1972 metų gegužės 14 diena. Sekmadienis. Romas atsikelia labai anksti. Apsirengęs tyliai praveria motinos kambario duris. Ji dar guli, apsimeta mieganti. Jis atsiremia į durų staktą ir ilgai žiūri į motinos veidą. Vėliau motina prisimins: „Jis niekad taip nedarydavo. Niekad…“ Matyt, taip atsisveikino. Apie vidudienį dar motinos paklausė: „Ar tu atsiėmei mano draudimą? Aš gi tau sakiau – atsiimk draudimo pinigus! Dabar jie pražus!“ (Nemunas 1990, nr. 3: 23)

Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje R. Kalanta priėjo prie draugų, rankose laikydamas tuščią stiklainį ir paprašė benzino. Šie nustebo: „Neturi motociklo. Kam tau jo reikia? Gal nori padegti namą?“ Bet Romas prašė toliau: „Ne namą noriu padegti, yra labai svarbus reikalas. Duosiu rublį“. O draugams kaip tik pritrūko alui.

R. Kalanta nuėjo į parduotuvę išsikeisti savo trijų rublių, o draugas sandėliuke jam pripylė A-72 benzino. Romas padavė 60 kapeikų. Draugas priminė, jog buvo sutarta, kad duos rublį. Romas laikė rankose stiklainį, pažiūrėjo į draugą nesuprasdamas, atidavė rublį ir nuėjo. Panerių gatvėje esančioje stotelėj R. Kalanta palaukė autobuso, kuriuo nuvažiavo į Kauno centrą.

Maždaug dešimt minučių prieš pirmą valandą dienos „Elektros” gamyklos inžinierius Aleksandras Guskovas atsisėdo šalia Kauno muzikinio teatro esančiame sodelyje šalia fontano pavalgyti. Tuo metu parko pakraščiu link gastronomo žygiavo keturi Kauno specialiosios milicijos mokyklos kursantai. Takeliu fontano link ėjo iš darbo 10-osios vidurinės mokyklos mokytoja Ana Rozanova. Prie Romo pribėgo maždaug 14 metų paauglė, kuri nustebo pamačiusi nusirenginėjantį vaikiną. Šis liepė mergaitei bėgti namo ir ta pakluso, bet nubėgdama dar atsigrežė. Ir suriko.

Inžinierius A. Guskovas, skaitęs laikraštį ir išgirdęs siaubingą riksmą, suprato, jog atsitiko didelė nelaimė. Pamatė liepsnojantį didelį ugnies stulpą, iš kurio iššoko žmogus. Šis dar kažką pasakė, bet rusas nesuprato, ką. Pribėgo teatro aktoriai, kursantai. Anot liudytojų, degantis žmogus prašė greičiau jį pribaigti. Kursantai ėmė švarkais daužyti ugnį ir ją nuslopino.

Kauno muzikiniame teatre tuo metu vyko spektaklis „Saugokite peteliškę“, kuriame vaidino ir M. Tenisono pantomimos trupė. Tą dieną Kauno pantomimos trupė turėjo vaidinti du spektaklius: dieninį ir vakarinį. M. Tenisonas po daugelio metų prisiminė: Prie manęs pribėgo vienas iš darbuotojų ir pranešė, kad dega žmogus. Iš pradžių nieko nesupratau – kur dega žmogus: scenoje ar teatre? Mane patraukė tarnybinio išėjimo link, budėtojas į rankas įdavė gesintuvą. Tada išvydau parko skvere liepsnojantį žmogų. Bėgau prie jo, kaip dabar prisimenu, svarsčiau, kaip galėčiau jam padėti. Galvojau, ar purkšdamas gesintuvo chemikalus dar labiau nepakenksiu tam žmogui. Gesintuvo taip ir nepanaudojau. Šalia jau buvo 2 vaikinai, spėju, profesinės mokyklos moksleiviai, jie švarkais gesino ugnį. Supratau, kad pagalba jau teikiama, manęs čia nereikia, todėl grįžau į teatrą. Po kurio laiko mačiau, kad atvyko ugniagesių automobilis, vėliau – greitoji. Tą žmogų nešė neštuvais, pamenu, jis buvo sustingęs nuskendusio žmogaus poza: rankos ištiestos į priekį, kojos kiek suriestos (Delfi.lt 2016 m. spalio 17 d..).

Tame pačiame teatre orkestras repetavo A.Belazaro „Kupriuką muzikantą“. Salėn įbėgo kažkas iš scenos darbininkų: „Ten dega žmogus!“ Dirigentas nesuprato, kas atsitiko, ir pradėjo orkestro repeticiją… Vakare teatre lyg niekur nieko rodys A. Dvoržako „Undinę“, o greta miesto sode milicininkai ir desantininkai gaudys hipius. A. Dvoržako muzika, skambėjusi kaip laidotuvių giesmė, primins 1968 metų rupgjūčio dienas Prahoje. Ta pati neviltis, tas pats skausmas. Netoli Lenino paminklo civiliai apsirengę vyriškiai, sugriebę vaikinus už ilgų plaukų, apsivynioję juos aplink rankas, abejingai daužė jų veidus į suolų kraštą, laukdami kol pasirodys kraujas.

Pirmoje tarybinėje ligoninėje Vilniuje dideli ir maži viršininkai nerimavo ir komandavo gydytojams: „Bet kokia kaina privalote išgelbėti Romo Kalantos gyvybę!“ Romas dar buvo neatsibudęs po didelės morfijaus dozės. Motina paprašė žirklių ir atsargiai nukirpo apsvilusių plaukų sruogas nuo papilkėjusio sūnaus veido. Ji dažnai jam sakydavo: „Pamatysi, kada nors naktį aš tau tikrai nukirpsiu tas begėdiškas kudlas!“ Tuomet Romas baisiai užpykdavo ir užsidarydavo savo kambarėlyje.

Gydytojas Romo broliui Antanui pasakė: „Stebuklo nebus… Kraujo perpylimas nebepadeda… Totalinis kūno nudegimas…Gyvens, kol atlaikys širdis“.

Po vidurnakčio Romas atsimerkė. Motina pasilenkė prie sūnaus.

– Ar tau neskauda?

Jis tik sumirksėjo.

– Kodėl tu taip padarei?

Vaikinas vėl užsimerkė (Nemunas 1990, nr.4: 43)

Romas Kalanta mirė pirmadienį anksti ryte. Po R. Kalantos žūties buvo bandoma ieškoti kokių nors jį sukompromituoti galinčių faktų. Jau atliekant teismo medicininę ekspertizę, medikų buvo prašoma atkreipti dėmesį į tai, ar nėra teismo medicininių duomenų, liudijančių, kad R. Kalanta vartojo narkotikus ar prieš mirtį būtų išgėręs alkoholio. Narkomano ar išgėrusio žmogaus žūtis būtų buvusi puiki kompromituojanti medžiaga.

Atlikus skrodimą į visus šiuos klausimus atsakyta neigiamai, taip pat pažymėta, kad nerasta jokių

kitų anatominių pakitimų, galėjusių turėti įtakos jo psichinei būklei. Saugumo pareigūną ši žinia nuteikė blogai. Jis net neatsisveikinęs išėjo iš morgo. Tik prieš kelias valandas Maskvai buvo pranešta: „Kalanta buvo girtas!“ Kažkas paskleidė žinią, kad Kauno hipiai nori pagrobti Kalantos palaikus ir palaidoti pagal kažkokį savo ritualą. Kad tai buvo melas ir kur iš tikrųjų slypi esmė, suprato ne tik šeimos nariai. Dėl viso pikto duris vis tiek užrakino. Greta Romo draugai pasiryžo nakties budynėms. Tylėdami jie atsisveikino su neatpažįstamai pasikeitusiu Romu Kalanta (Nemunas 1990, nr. 4: 44).“

Ištrauka iš Juozo Brazausko istorinės apybraižos „1972-ieji. metai, pažadinę tautą“ (leidykla „Rūta“, Vokietija, Hambruecken, 2022)

Knygą galima įsigyti tiesiai iš autoriaus rankų (Juozas Brazauskas (Panevėžys, tel. 8 688 90500, brazauskas@elekta.lt), iš leidyklos (Vokietija, info@ruta-verlag.de, tel. +49 15202149810), iš leidyklos atstovės Lietuvoje Jolantos (Šiauliai, tel. 8 684 61058, jolagrig@gmail.com). Siunčiame tiek Lietuvoje, tiek ir į užsienį.

Taip pat ja prekiaujama: https://www.patogupirkti.lt/knyga/1972-ieji-metai-pazadine-tauta.html