Nesekmadieniniai skaitiniai #133

Rodos dar visai neseniai rašiau tekstą apie nuostabų didžiųjų metų švenčių laukimą, o nuo to laiko praėjo jau ištisi dvylika mėnesių. Ir vėl mes visi, o gal teisingiau būtų sakyti - didžioji dauguma - esame tame nuostabiame šventų Kalėdų laukime. Artėjančios šventės bus visiškai kitokios, nei buvo pernykštės ar užpernykštės, kuomet mes, įvardinti tokiomis nesąmonėmis, kaip „namų ūkiai” ar „socialiniai burbulai”, nuo savo brangiausių žmonių ir artimųjų buvome atskirti valdžioje esančios šaikos sugalvotais galimybių pasais, betono blokais ar ant kelių supiltomis smėlio krūvomis. Mes prisimename spalvotą Vilniaus klouno patarėją, sugalvojusį dešimtmečio kvailystę, kad geri vaikai nelanko savo tėvų, kurį patį jau greitai nauji vėjai išpūs iš sostinės savivaldybės, kaip ir patį klouną iš mero kėdės. Kažkur dingo ne tik pseudopandemija su ją lydėjusiomis pasakėlėmis naiviems, bet ir visi jos trubadūrai. Kada paskutinį kartą viešumoje matėte striogas, usonius, dudus, nekalbant jau apie kasiulevičius ir vienus nervinusius, o kitus juokinusius duomenų mokslininkus? Švenčių išvakarėse pabūkime optimistais ir tikėkime, kad jie į savo urvus sulindo negrįžtamai. O kur dingo visi socialinių tinklų foto rėmeliai, rodantys besąlygišką jų autorių tikėjimą mokslu? Jie tyliai nustojo tikėti nupirkto mokslo tiesomis.

Tai yra puikios naujienos visiems, per tuos kelis kvailybės metus pasiilgusiems normalaus bendravimo ir mums įprasto šventinio šurmulio. Miestai nuostabiai pasipuošę, visur jau žiba kalėdinės eglutės, dovanų ieškančiais žmonėmis užtvindyti visi prekybos centrai. Dažnai pagalvoju, o ir su draugais bei pažįstamais bendraujant išeina iš kalbos, kad per visą tą prekybininkų mums primestą vartojimo kultūrą mes dažnai net nepajaučiame to nuo vaikystės senelių ir tėvų mums skiepyto nuostabaus švenčių laukimo jausmo. Žinoma, kai buvome maži mums šios šventės asocijuodavosi su šventų Kalėdų rytą po mišku kvepiančia eglute mamų ir tėčių rūpestingai suruoštomis ir, mums saldžiai miegant, sudėtomis dovanomis. Vėliau dovanų laukimą pakeitė nuostabus bendrystės jausmas, kai prie šventinio stalo susirinkdavo visa šeima - trys, o vėliau ir keturios kartos ir nepaisant to, kad tuo metu šios šventės buvo oficialiai nepripažįstamos, bet visuose namuose Kūčios ir Kalėdos labai laukiamos bei švenčiamos. Tas ilgametes tradicijas mūsų seneliai perduodavo savo tėvams, šie - mums, o mes savo ruožtu jas skiepijome savo vaikams, kad jie perduotų savo vaikams. Taip ir yra puoselėjamos šeimos ir visuomenės tradicijos - perduodant jas iš kartos į kartą. Šioje vietoje puikiai tinka lietuvių fiziko, gamtos mokslų daktaro ir etnologo Liberto Klimkos pasakyti žodžiai: „Lietuviškos Kūčios – tai šeimos šventė; jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno. O juk šis turi ir žaliuojančių šakų, ir nudžiūvusių, ir kardu nukapotų… Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį. Tai – išlaikyti gimtąją kalbą, istorinę atmintį, etninę kultūrą, liaudiškąsias tradicijas ir papročius. Išlikti savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje…”

Prieš daugiau nei penkmetį mano geras bičiulis pasakojo, kad Vokietijoje, kur jis tuo metu gyveno, mokyklose buvo pradėta drausti puošti eglutes ir švęsti Kalėdas, nes tai esą galėjo įžeisti kitus tikėjimus išpažįstančiųjų jausmus. O prieš trejus metus NBC News pasirodė tokia citata: „Tačiau šiandien „Linksmų Kalėdų" termino vartojimas yra sudėtinga praktika. Pasirinkimas, ar laikytis tradicinio sveikinimo, ar politiškai korektiškesnio „Linksmų švenčių", priklauso nuo ideologijos, amžiaus, geografijos ir lyties skirtumų.” Taip buvo bandoma, įvedant visos pažangiosios šviesuomenės dievinamą „politkorektiškumo” mantrą iš mūsų tradicinių švenčių padaryti kažką, ko mes niekada nešvęsdavome ir švęsti nesiruošiame. O ar pastebėjote jau keletą pastarųjų metų nuožmiai peršamą ir reklamuojamą Kūčių vakarienės perkėlimą iš namų jaukumo į viešojo maitinimo įstaigas? Mums vis bandoma įteiginėti, kad lietuvių tradicija Kūčias švęsti namie greitai keičiasi. Verslininkai, siūlydami dvylikos patiekalų vakarienę restoranuose neva neatsigina klientų, o kai kurie jų vietas restoranuose Kūčioms rezervuojasi jau vasarą. Tačiau etnologai sako, kad rinkdamiesi Kūčias švęsti kitaip lietuviai ne tik negerbia tradicijų, bet ir neįvertina, kad tokią šventę turime tik mes ir lenkai. „Taip, tikima, kad prie stalo renkasi ir mūsų protėviai. Tai vien iš pagarbos jiems mes paprastai gaminam tuos valgius, kuriuos ir jie gamino ir Kūčių vakare valgė. Kūčių vakarienė tai yra padėka Dievui ir gamtai už derlių mūsų metų, todėl labai svarbu, kad ant Kūčių vakarienės stalo atsirastų mūsų užauginti maisto produktai“, – sako etnologė Aušra Sidorovienė. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mes skiepysime šias tradicijas, kurias paveldėjome iš savo senelių ir tėvų vaikams ir anūkams, ar pasiduosime taip į madą ateinančiam tradicijų laužymui ir tikrųjų vertybių atsisakymui.

Sveikinu visus su priartėjusiomis šventomis Kalėdomis, o savo pamąstymus, kaip ir prieš metus noriu baigti Čarlzo Dikenso tolimais 1843 metais parašyta Kalėdų giesme. Nieko įtaigesnio surasti neįmanoma. Tuose keliuose sakiniuose yra nusakyta visa tradicinių mūsų didžiųjų metų švenčių esmė:

„Apie Kalėdas visada galvojau kaip apie gerą laiką: mielą, atleidžiantį, gailestingą, malonų laiką – vienintelį tokį, kurį žinočiau per visus ilgus kalendorinius metus, kai vyrai ir moterys atrodo tarsi susitarę laisva valia atveria savo uždarytas širdis, ima galvoti apie žemiau nei jie stovinčius žmones, tarsi jie visi būtų bendrakeleiviai kapo link, o ne kitos rūšies būtybės, keliaujančios kitomis kryptimis. Todėl, nors ši šventė niekada nepapildė nei auksu, nei sidabru mano kišenės, manau, kad ji padarė mane gerą ir toliau darys mane gerą; ir aš sakau - telaimina ją Dievas!”

Ramaus jums tradicinių švenčių laukimo, jaukaus Kūčių vakaro ir linksmų šventų Kalėdų su jūsų artimiausiais ir brangiausiais žmonėmis.