Sako, kad Lietuva klesti, bet beveik pusė milijono žmonių stokoja maisto
Pastaruoju metu vis dažniau girdime džiugias naujienas apie Lietuvos ekonominę sėkmę. Pasak „Luminor“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico, Lietuvos gyventojų perkamoji galia per pastaruosius penkerius metus išaugo net 26 proc[1]. Tai išskirtinis pasiekimas ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europos Sąjungoje (ES).
Latvijoje perkamoji galia išaugo vos 13 proc., o Estijoje – net sumažėjo 1 proc. Dar įspūdingiau, kai lyginame Lietuvą su tokiomis didelėmis Europos ekonomikomis kaip Vokietija, Italija ir Prancūzija, kuriose perkamoji galia šiais metais taip pat mažėja. Atrodo, kad Lietuva tampa ekonomine stebuklų šalimi, kurioje net infliacija mažėja, ir greitai galime tikėtis defliacijos.
Tačiau tuo metu, kai ekonominiai rodikliai skraido virš debesų, „Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius pateikia visai kitokią realybės versiją. Šis labdaros organizacijos vadovas praneša, kad beveik pusei milijono Lietuvos gyventojų trūksta maisto[2]. „Maisto bankas“ padeda apie 232 tūkst. žmonių, tačiau dar apie tiek pat Lietuvoje reikia pagalbos. Anot jo, šis skaičius ypač išauga rudens sezono pradžioje, kai šildymo sąskaitos kyla, o žmonių pajamos – ne.
Penktadalis lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos
Nors ekonomistai trimituoja apie Lietuvos klestėjimą, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė pateikia kitą pusę istorijos. Lietuvoje vis dar daugiau nei penktadalis gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Skaičiai gąsdina – 589 tūkst. žmonių[3].
Tai reiškia, kad kas penktas Lietuvos gyventojas negali patenkinti būtiniausių savo poreikių. Pasak A. Adomavičienės, ši statistika nepasikeitė nuo to laiko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Nepaisant perkamąją galią iliustruojančių grafinių kreivių, skurdo problema lieka ta pati.
Kas tie žmonės, kurie Lietuvoje skursta? Statistikos duomenys rodo, kad ypač pažeidžiamos grupės yra pensininkai, vieniši tėvai ir bedarbiai. Pensinio amžiaus moterys ypač kenčia dėl mažesnių pensijų, nes jos dažnai dirbo mažiau kvalifikuotus darbus už mažesnį atlyginimą. Tai, kad moterys Lietuvoje gyvena ilgiau, nepalengvina jų padėties, o ilgesnis gyvenimo amžius reiškia ir ilgesnį skurdo periodą. Taip pat didelė skurdo rizika tenka ir vienišiems tėvams, kurie patys augina vaikus. Vaikų skurdo rizika šiek tiek sumažėjo, tačiau išlieka aukšta.
Nepriteklius lieka blizgančios statiskos paraštėje?
Kol skaičiuojame, kiek išaugo mūsų perkamoji galia, yra kita problema – maisto trūkumas. Pagal naujausius duomenis, 11 proc. Lietuvos gyventojų teigia, kad neturi galimybės pilnavertiškai maitintis.
Beveik trečdalis mažiausias pajamas gaunančių žmonių teigia, kad jiems trūksta pinigų maistui. Tai nenuostabu, kai atsižvelgiame į infliaciją, kuri ypač paveikė žemiausias pajamas turinčius gyventojus.
Nors „Maisto bankas“ kiekvienais metais surenka daugybę maisto produktų, tai tik laikinas sprendimas. Problemos esmė slypi nepritekliuje ir sisteminėse socialinėse problemose, kurias daugelis pamiršta, nes ekonominiai rodikliai, pasak, kai kurių ekonomistų – net blizga.
Ekonomistas Ž. Mauricas prognozuoja, kad perkamoji galia ir toliau augs sparčiausiai Baltijos šalyse. Bet ką tai reiškia pensininkui, kuriam trūksta pinigų šildymui ar vienišai motinai, kuri sunkiai suduria galą su galu?
Tuo tarpu „Maisto bankas“ ir toliau stengiasi padėti tiems, kurie, nepaisant ekonominės sėkmės, lieka už statistikos ribų.
