Ir vėl žiemos rytas po naujų Naujųjų
Vėl tas vilties ir permainų dvelksmas kažkur toli, ne pas mus. Vėl, kaip visada, išsikirmijęs sočiai vienintelę savo poilsio dieną, su puodeliu kavos ir planšete įžengiu į šitą pasaulį. Skaitinėjant ir žiūrinėjant neapleidžia kažkoks tuštumos jausmas, kažkoks atstūmimas, vis sukirbantis pasąmonėje – kas čia ne taip?
Ir, kiek pagalvojęs, suprantu, kas atstumia. Žinojimas, kaltumas, stiprybė ir silpnumas – seni kaip žmonija, bet čia labiau matomi. Kaskart nustembi, kiek daug tarp mūsų tų, kurie viską pasaulyje žino, niekada savim neabejoja ir neklysta! Visada labai rimti ir susimąstę, visada žinantys, kas kaltas ir niekada nekalti! Apsupti liaupsintojų, kurie privalomai pikti ir dantingi.
Tikros diskusijos – jau retenybė, girdim tik save ir savus, ramybė pokalbyje ir pakantumas kitam – tik maskuotė
Plonas ledas, po kuriuo kunkuliuoja juodas vanduo. Kaip greitai, akimirksniu įnirštam dėl kitokios nuomonės ir imame spjaudytis ugnimi! Ir amžinai visus tik mokom, nors kaip nenoriai patys mokomės ir pasimokom… Ir jau būtinai reikia žvelgti į kitus iš aukšto, apsimetant, kad taip nėra.
Taip yra iš baimės pralaimėti, brangieji. Supratimo, kad nesame tokie stiprūs, kaip norime, iš abejojimo, kad galime ką nors reikšmingai šiame durnių laive pakeisti. Nors ir suprantame, kad iš tikrųjų stiprus yra tas, kuris nebijo pralaimėti, suklysti, būti neteisus, kas prisiima kaltės naštą. Silpnas visada iš anksto bijo pralaimėjimo ir būti kaltas, todėl vengia rizikos, be kurios nebūna pergalių.
Neįmanoma ko nors imtis, būnant garantuotam sėkme, gyvenimas – ne draudimo polisas, garantijų niekas niekada neduoda
Nuolat galvojantis apie nepralaimėjimą pralaimi net nepradėjęs. Taip, be abejo, pasiteisinti prieš save būtina, tačiau, kaip dažnai siekiame pasijusti sėkmingais ir kitokiais apkaltindami ką nors kitą! Negi tik taip galima pasijusti gyvenančiu teisingai?
Kai užsimanai būti už visus doresnis ir protingesnis – atleidimą natūraliai imi laikyti silpnumu ir pralaimėjimu. Juk kaip patogu ir gera palieka, kada tas, kurio neįstengi ir nenori suprasti, tampa tavo atpirkimo ožiu, kaltu už viską – kaip gi tokiam atleisi? Tai tas pats, kaip viešai prisipažinti klydus, to išmokti yra viena sunkiausių gyvenimo pamokų.
O su kitais kitaip. Galima viską užmiršti, bet juk niekaip neprisiversi atleisti, nors ir yra dalykų, kuriuos gali atleisti, bet negali užmiršti. Ir iš pasąmonės rūsio pakyla tamsa, kuri užtemdo langus – veidmainystė ir amžinas teisumas, kuris atstumia visus bent kiek neužvaldytus šio pasaulio beprotybės. Viena nagrinėti varžybas iš videoįrašo, kita – duoti patarimus žaidėjams rungtynių įkarštyje, trečia – pačiam žaisti.
Žinot, kartais, kai pasaulis mane užknisa ir pats save užknisu, naudoju tokį saviugdos pratimėlį, paprastą, banalų, bet naudingą. Kokiam pusvalandžiui įsivaizduoju, kad viskas, ką dariau, kaip gyvenau, kuo tikiu yra neteisinga. Ir kad viskas, ko nemėgstu ir neapkenčiu, kas man nepriimtina, yra būtina, visi priešininkai yra teisūs, o aš visur klystu. Tada, sugrįžęs į savąjį aš viską pajuntu ir suprantu geriau ir giliau.
Tai tokios šiandien mintys, vaikštant po Bukveidžio giraitę. Taip ir matau, kaip skaitant kyla noras prieštarauti, nuginčyti, apkaltinti kuo nors. Juk taip? Na, ką padarysi, kalbu ką galvoju ir jaučiu. Neretai tai momentiška, spontaniška, ne visada rimtai apmąstyta, būna, kad kitą dieną galvoju kitaip. Čia tiesiog mano dienoraštis, atleiskit ir supraskit. Eisiu pasivaikščiot, kol sniegas dar nenutirpo.
