Dar viena diena praėjome arčiau prie to, ko laukdavom nuo vaikystės
Vėl naktis šioje beprotiškoje ir nuostabioje žemėje. Kasdien visko daugyn, kasmet mūsų mažyn. Bet liekame tikri, mes esame labai tikri.
Mes jaučiam, mes girdime vienas kitą. Ir begalybė, kaip visada, žvelgia pro langus. Mes apsupti tamsos, bet trumpam esame pasaulio šviesa ir būsim su ja.
Mes susirinksim prie šio stalo, kur susitinka praeitis ir ateitis, visi iš visų laikų. Ir tamsa mūsų neįveiks. Tai ne mano ir ne jūsų šitie žodžiai. Išgirskime ir paskaitykime pasaulį ir vienas kitą.
Yra tik amžinas dabar, kur tikrumą atpažįstame iš vaisių, kaip ir mus iš vaisių atpažins. Kuo pikčiau neigiame ko nenorim, tuo tvirčiau įrodom, kad tokie patys esame.
Ir vėl artėja šviesos atgimimas ir artėjimas
Ir vėl tikime, kad kažkur yra tiesa. Kuo labiau neapkenčiame, tuo labiau parodom, kad tai mums svarbu. Tokia dabar mūsų meilė.
Per mus pasaulis pamato save. Save atpažįsta, supranta ir su savimi kalbasi. Tai bus visų kalba, kurią gal pasakysime vaikams šį vakarą, net jei jų neturime.
Garsiai tylėsime kas svarbiausia mylimiesiems, kurių gal nėra šalia. Nebijokim išpažinti savo meilę. Nejaugi mūsų jau nebėra, tik rytais laukiam vakaro, vakare – kitos dienos?
Bus naktis, kurioje galime būti tikri ir suprasti tamsą. Viską dar galime pamatyti, net jei nieko nelaukiam. Kada esame tuo, ko nėra, nes visą savo laiką pralaukėm.
Ir rytas ateis, bet kitoks, kvėpavimas ir pasitikėjimas užpildys mūsų kambarius
Kas buvo esi tu, ko lauki esi tu, bet kas esi – tai ne tu. Kasdien ateina kažkokie žmonės ir tau kalba, ir atsakai, kad nesi kaltas.
Šį vakarą nebebūsi kitas. Ir viskas, kas čia buvo, bus gera, ir medžiai vėl dideli. Vėl bus laužas prie ežero, apstatytas akmenimis. Ir mūsų vaikai mirgančiais šviesos veidais.
Ir tėvas, jaunesnis už mus, apkabinęs mamą, ir čirkš birželio žiogai, kai viską galėjom suprasti. Man reikia tikrumo, tau reikia tikrumo, mums visiems reikia mūsų.
Išmeskim viską pro langus. Tiesiog atsimerkiame, štai jau tiesiame ranką, palieskim pirštais kitą ranką, pulsuojančius gyvybe smilkinius.
Mes esame čia – šviesa, apsupta tamsos. Nieko daugiau nėra ir nebus. Tik viltis.
