Kalėdos – sielai, Naujieji – kūnui
Kad tik daugiau trenksmų, šviesų mirguliavimo, ištirpimo miniose! Linksminkimos ir džiaukimos! Kalėdos – tik giesmė, per Naujuosius atsigriebiam.
Visada stebindavo tas visuotinis šėlsmas ir siautėjimas. Dėl to, kad metais pasenai ir štai dar mažiau liko? Kad seansas tebevyksta, nors prie išėjimų blausiai švyti užrašai?
O gal tai vilties ir pasitikėjimo ateitimi blyksnis? Ar atvirkščiai, nevilties noras užsimiršti? Ar tiesiog proga pasidžiaugti gyvenimu ir tuo, kad dar galime džiaugtis? O gal noras pabėgti ir pasislėpti?
Nežinau, kiekvienas sau atsakykit, kada nieko neįvyko. Pažiūriu į praėjusiuosius ir matau, kaip lėtai lėtai, nepastebimai ir toliau kyla juodi vandenys, ilgėja šešėliai. Bus daugiau netvarkos, baimės ir nepasitikėjimo.
Kaip mes vienas nuo kito tolstam, taip ir pasaulis nutolsta
Tai, kas buvo neįmanoma ir atrodė niekada, jau yra. Išjungi ekranus ir tamsa tave apgaubia. Ji čia, tavęs juk niekas neklausia, tarp mūsų, kaip visada.
Mes miegam, bet širdys mūsų klauso. Sutemus vėl girdime vėją, vis arčiau ir arčiau. Keliamės ir gulam dar su žibintais. Miesto šviesos toli ir ryžtis nelengva, bet štai prašvinta ir vairuoti lengviau.
Ir vėl nieko neatsitiks
Žmonėms visada taip atrodė – kada tikrovė ateina, visada taip atrodo. Viskas būna nauja ir taip pat. Ir tu toks pat, o kas svarbiausia – nesikeičia ir lieka. Bet to, kas galėjo būti, jau nėra.
Nes mūsų jau nebėra. Eikim pašėlti ir pasiautėti, kol dar galim. Stebėkimės viskuo, tikėkim savimi, pasislėpkim ir rytoj atsibusim. Taika yra mūsų namai. Būkim laimingi čia ir dabar, jeigu galim.
